Vadinkite ją Kate

"Mane vadina Kate" - atsako man Urtė, nors ir neklausiu. Turbūt klausiamai atrodė mano atvipęs žandikaulis ir išsprogusios akys, mat šios merginos akrobatiniai sugebėjimai žaidimų aikštelėje nenusileidžia cirko artistams.

Adas ir Urtė

- Ar jūs turite vaikų, - klausia manęs Adas.
- Turiu. Du.
- Berniuką ir mergaitę? - pratęsia Urtė.
- Dvi mergaites.
- O kur dabar tie vaikai? - neatlyžta Adas.
- Pas močiutę.
- O koks močiutės vardas?
- Rūta.
- O ji sena ar jauna?
- Maždaug kaip tavo močiutė. Taviškė sena ar jauna? - gudrauju.
- Jauna, - pagalvojęs atsako.

Grįždama namo galvoju, kad šitiek jis išsiaiškino per vieną nepilną minutę; kas būtų, jeigu mama jam nebūtų pasakiusi stop, ir interviu truktų valandą...
Čia apie tai, kad klausti irgi reikia mokėti - tiksliai, aiškiai, apie tai kas iš tikro domina, ir nesibaiminant, kas, ką, kur, kada pagalvos.

Nenuoramos

Uždaviau Ievai "žiauriai" sunkų klausimą - "Apibūdink trimis žodžiais savo šeimą."

Nustebau, kad atsakė taip greitai; tarsi kaip tik to klausimo šiandien ir laukė arba visada žinojo į jį atsakymą.

Linksmi. Keliautojai. Neramūs.

Antrą kartą nustebau, kai vėliau pabandžiau atsakyti sau į šį klausimą pati - prireikė ne vienos minutės ir dar ne itin vykusiams būdvardžiams sugalvoti.

Na, o trečias nustebino vyras - jo apibūdinimai kardinaliai skyrėsi nuo maniškių.