Adas ir Urtė

Susituokė, užgyveno du vaikus ir ilgai bei laimingai gyveno...

Turbūt dauguma fotografuojančių pritars - kai žmonės pakartotinai kviečia fotografuoti, visad paglosto savimeilę - tyli užuomina apie tai, kad ankstesnė fotosesija ėmė ir patiko. Procesas irgi paprastesnis: vaikai pažįsta "tetą", visai nebėga į devynias pasaulio puses, iniciatyviai vykdo nurodymus, teikia savo pasiūlymus, o spirgutis Adas mielai "tetai" netgi sutrypė šokiuką "gangman style".

Šį kartą proga ne eilinė - apvalus dešimtmetis, kaip žmonės gyvena santuokoje. Užgyveno du vaikus.  Kunigas, pasitikdamas bažnyčioje, įsivaizduoja, kad jie tuoktis atvyko, ne santuokos sutvirtinti - suprask, tokie jauni, nerūpestingi ir įsimylėję jie atrodo. Į klausimą "koks dešimtmečio jausmas", atsako: "nesijaučia, kad jau 10."

Šį kartą vaikų rišti visai nereikėjo, betgi po praeitos fotosesijos "teta" buvo apgalvojusi tramdymo priemones...

Šioje nuotraukoje matosi, kaip Urtei gimsta mintis: "o dabar suriškime tėvus". Dideliam vaikų džiaugsmui "teta" ne tik neprieštarauja, bet dar gi ploja katučių - kaip šauniai sugalvota! Nedelsiam. Tėvelių džiugesiui nebūta galo - matyt, seniai bebuvo surišti.

Belieka palinkėti gražaus ateinančio dešimtmečio. Bujokite, aukite, mylėkite ir džiaukitės!

Tiems, kurie myli be progos

Nežinau kaip jums, bet man gėlės be progos brangesnės už šventines, šampanas darbo dieną skanesnis, o vyro, mokančio rodyti dėmesį ne tik per Kalėdas, gimtadienį ir Valentiną, akcijos didesnės. Sveikinu visus, kurie myli be progos!