Tegul ritasi!

Tegul dainuoja parskridę paukščiai, linguoja pirmieji žiedai, bučiuoja saulės spinduliai, gyvenimas ritasi, o vėjas sijoną kilnoja! Su kiaušiniais!

Ieva ir Vaiva

Su Ieva vieningai pritariame liaudžiai: kiekvienai pelėdai savi pelėdžiukai patys gražiausi. Turbūt kitaip ir negalėtų būti - juk vaikuose matome atspindžius  savęs ar mylimojo.

Abi pafantazuojame, kaip būtų smalsu savo vaikus svetima akimi pamatyti. O svetima akis, t.y. mano, rodo, kad Vaiva - tobulo grožio mergaitė. Tie papurę šviesūs plaukučiai, velniūkščio šypsenėlė ir žydrynė akių, kuriose vieną dieną kažkas ims ir paskęs.

Dovilės dovanos

Dovilė padovanojo man mintį, kad tik didieji kūrėjai gali sau leisti neturėti vaikų. Visi kiti turi atsilyginti pasauliui padovanodami ir išaugindami vaiką.

Taip pat padovanojo klausimą: kaip racionaliai paaiškinti, kodėl žmogus pasiryžta kardinaliai pakeisti savo patogų gyvenimą – iš vonios į dušą, iš tvarkos į trupinius, iš ilgų mieguistų rytų į bemieges naktis?  Svarstydama įvairiausius atsakymus, sustojau prie vieno - nejuntamo, neapčiuopiamo ir nepamatuojamo -  vaikai laiduoja mums nemirtingumą.

Ir visai nebedaug liko laiko iki trečios dovanėlės - mažo, raudonskruosčio, kvepiančio kūdikėlio...

Jorė

"Jorė" - pavasario žaluma, ta šviesiai žalia spalva, kurios šitaip išsiilgta per žiemą. Užtruko.