Mokslai vaikinui nesisekė, strigo 10 klasėje, todėl tėvai nukreipė kariuomenėn. Tačiau ten Salah taip blogai jautėsi, kad grįžo jau po mėnesio. Nuo tada pradėjo dirbti su turistais. Tai jaučiasi iš Salah elgesio, jis daug ir garsiai juokiasi, nevengia kontakto, laksto su džinsais ir klausosi europietiškos muzikos. Iš savo tėvų Salah paveldėjo lopinėlį dykumos, ten įkūrė stovyklavietę turistams, norintiems pernakvoti dykumoje. Taip pat augina 8 kupranugarius, turistams į dykumą jodinti. Vietinių kontekste jis didelis didelis verslininkas.
Į dykumos gylį Salah džipu važiuoja taip lyg pažinotų kiekvieną akmenėlį, nors mums atrodo, kad kelyje nėra jokių skiriamųjų objektų, kurie sufleruotų kryptį. Kalba laužyta anglų kalba, tačiau jaučiasi taip laisvai, kad susikalbame gestais, prancūziškai (nei vienas iš mudviejų nemokame), tarptautinių žodžių pagalba. Salah niekada nesimokė anglų kalbos, visos žinios iš "garsinės" atminties dirbant su turistais.
Apskaičiuojame, kad vyrukui turėtų būti apie 35 metus - Salah prisipažįsta, kad ilgai tėvai spaudė jį vesti, tačiau jis vis nematė tos, dėl kurios širdis spurdėtų. Susipažinome su Salah pačiam įsimylėjimo įkarštyje. Jis noriai pasakojo apie savo mylimąją Sara, rodė nuotraukas, dalinosi susipažinimo istorija, kaip pirmą kartą pamatė jos akis, ir nuo tada nebegalįs nustoti juoktis. Sako galėtų vesti šiandien, bet galės tik po trijų mėnesių, laukia tos dienos, kaip begalinės šventės. Vestuvėse dalyvaus per šimtą žmonių. Mums pajuokavus, kad kaip tik tądien nieko neveikiam, pakviečia ir mus. Salah norėtų ne daugiau dviejų vaikų ir tikisi, kad Sara skaniai gamina. Jo paties dykumos sąlygomis pagamintas kuskusas pranoksta restoranus, o gaminimo proceso mokina mus su didžiule meile, tarsi tos kuskuso kruopos būtų kažkas trapaus, ypač brangaus ir reikalaujančio švelnumo.
"Kas yra meilė?"
Šiaip žmoguje vaikšto 100 kW srovė, o kai myli - 220 kW srovė, - labai garsiai juokiasi ir gestais braižo ratus sau nuo galvos iki kojų.
"Girdėjome iš marokiečių, kad namuose gali apsigyventi džinai? Ar tu irgi tiki džinais?"
O taip! Prieš pora metų iš manęs vieną išvarė. Džinas buvo apsigyvenęs manyje. Aš buvau labai nelaimingas, apatiškas, užsidėdavau kuprinę ir išeidavau visai dienai į kalnus. Nemiga kankino nuolatos. Kūnas mano, bet mintys ne. Pavyzdžiui, su tavim gali kalbėtis žmogus, bet iš tikro atsakinėja džinas. Taip pragyvenau du metus, kol nukeliavau pas džinų išvarytoją (kažkur toli kalnuose).
"Kokios priemones naudojo išvarymui?"
Pirmiausia džinų išvarytojas suėmė už kojos piršto galiuko ir ausies spenelio, ir mane pradėjo kratyti elektra, po to miegojau kiaurą parą, kaip užmuštas. Kitas etapas - specialūs aliejiniai lašiukai, kuriuos reikėjo lašintis ant viršugalvio kasdien.
"Ar mūsų stovykloje yra džinas?"
O taip, jis čia gyvena, aš jį žinau.
"Ar esi kada buvęs už Maroko ribų? Kokią šalį pirmiausiai norėtum aplankyti?"
Ne, tai labai sudėtinga padaryti, vizą gauti neįmanoma. Aplankyčiau Prancūziją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą