Mohamedas iš Ouarzazate. Holivudas, darbo įrankiai ir ideali moteris

Gimęs ir augęs Ouarzazate, berberas. Brolis – istorijos profesorius, sesuo – ištekėjusi už prancūzo, gyvena ir dirba Prancūzijoje. Dar Mahomedo tėvas dirbo prancūzui, todėl turizmas įaugęs į kraują. Mahomedas baigęs turizmo institutą. Sako, Maroke labiausiai sugadinti tai trys imperiniai miestai: Rabatas, Marakešas, Fezas. Marakešo ypač nemėgsta, jo žmones vadina “scam”. Mohamedas nėra buvęs už Maroko ribų, jeigu turėtų galimybę, norėtų pamatyti Prancūziją. Čia prasideda ilga šneka apie vyriausybę, išgirstame daug nusivylimo ir kartėlio (kalbamės apie sudėtingumą gauti vizai kelionėms iš Maroko, apie 300 procentų mokestį už parsivarytą europietišką automobilį, apie surinktų mokesčių iš miestukų skyrimą sostinei, apie siaubingą nedarbą bei klaidinančią informaciją media kanalais). Mahomedas kalba 6 kalbomis, sako, kad kalbos - jo darbo įrankis, kaip plaktukas.

Ouarzazate miestelis garsėja Maroke kino studijomis, dalis miesto žmonių dirba kino pramonei, vietiniai institutai prisitaikė ir studijų programas pritaikę kino verslui - ruošia technikus, dizainerius, apšvietėjus ir t.t. Apžiūrime instaliacijas, kur filmuotos scenos kinams “Gladiatorius”, “Games of Thrones”, “Kleopatra”, “Asteriksas ir Obeliksas” ir t.t. Mahomedas rimtu veidu teigia, kad aš labai panaši į Nicole Kidman, kuri vos prieš dvi savaites stovėjo mano vietoje  Taourirt Kasbah filmuojant naują filmą “Desert Rose”. Aš juokiuosi. Garsiai.

Vietiniai aktyviai dalyvauja masinių scenų filmavimuose. Pats Mahomedas nusifilmavęs daugybėje filmų, mobiliajame tarp kitko parodo nuotraukas su Van Damme, ir dabar jau aš jam pavydžiu.
Išsiskiriame jau sutemus, kuo daugiau klausimų Mahomedas atsakė, tuo daugiau kilo iš paskos. Mahomedas klausia, ar aš mokytoja - tik jos būna tokios smalsios, ir prideda, kad jiems patinka tokie turistai, kurie nuoširdžiai domisi jų šalimi.

Iš pokalbių su Mohamedu:

“Kodėl lioveisi filmuotis kinuose? Taigi faina.”

Dėl priklausomybės. Supratau, kad tapau priklausomas - gyvenimas tapo laukimas kito filmo. O jei tavęs neatsirenka, tada laukimas dar kito filmo. Taip gyvenime praleidi labai daug kitų galimybių.

“Kokių šalių turistų nemėgstate?”

Japonų. Jie keliasi anksti, važiuoja toli, daug fotografuoja, bet niekada neranda laiko svarbiausiems dalykams, pavyzdžiui kaip jūs - užeiti į kasbah (pilis) vidų, išgirsti, kaip ten kas gyveno. (Pasiglostom savimeilę, kad išklausėm, kodėl pilies laiptai ne vienodo aukščio, per kokias grotas pasirodymus stebėdavo didikų žmonos, ką reiškia povo uodega plytelėse ir kas yra Oleandras).

“Su kokiomis šalimis Marokas “draugauja” ir pykstasi?”

Mėgstam Turkiją, nemėgstam Egipto, taip pat Alžyro – dėl arogancijos.

“Ar tikite džinais?”

Of course! Jie yra, nes paminėti Korane. Džinai gali būti geri arba blogi, vieni sukurti iš ugnies, kiti iš dulkių.

“Kas yra berberui ideali moteris?”

Pirmiausia netekėjusi (čia išklausom ilgą paskaitą apie nekaltybę; jos simuliavimo būdus; berberų vestuvių tradicijas, kai anyta po pirmos nakties eina tikrinti jaunųjų “guolio”, kaip iš achilo kulno pamatyti, ar moteris jau išnešiojusi kūdikį ir t.t.).

“Kaip sužinote, ar sutikta, jums patinkanti moteris ištekėjusi?”

Tam naudojame hammamą (vietinė pirtis), ten einama ne tik praustis, bet išsiaiškinti apie reikiamą merginą, dažniausiai į “misiją” siunčiama sesuo, teta ar mama - dar merginai nežinant vyksta jos stebėjimas, įvertinimas.

Mohamedas iš Marakešo. Alergija apelsinmedžiams, Life equilibrium ir Džinai.

Mahomedas tądien nuolatos slogavo ir ašarojo, mat alergiškas žydintiems apelsinmedžiams. Beveik kaip šienligė, tik kilmės šaltinis skamba egzotiškiau.

Mohamedas kilęs iš kaimo nuo Sacharos. Užaugo 9 vaikų šeimoje su 5 broliais ir 3 sesėmis. Du iš vaikų įgyjo aukštąjį išsilavinimą, merginos ištekėjo, likę broliai tapo ūkininkais. Mohamedas sostinės Universitete baigė anglų kalbos literatūros tudijas, vėliau išsilaikė egzaminus gido kvalifikacijai bei apsistojo Marakeše, kur gausu turistų. Marakeše gyvena 8-eris metus, čia vedė bei susilaukė “vieno vaiko bei dukrytės”. Žmona nedirba ir neketina, Mohamedas patikina, kad vyrai nenori, jog jų žmonos dirbtų, kitaip prarastų “life equilibrium”, žmonų rūpestis – vaikai, namai, maistas, kad namuose lankytųsi svečiai. Tačiau čia pat Mohamedas priduria, kad moterys turi lygias teises kaip ir vyrai, dalyvauja valstybės valdymo organuose, užima atsakingas pareigas, daro karjerą.

Iki santuokos Mohamedas su žmona buvo pasikalbėję du kartus, vieną kartą persimetė keliais žodžiais autobuso stotelėje, kitą kartą tėvų akivaizdoje; taip pat keletą kartų per seserį perdavęs būsimajai meilės raštelius. Toks raštelių ir informacijos apsikeitimas dažniausiai vyksta hammame (vietinė pirtis), kur vyrai ir moterys renkasi atskirai. Mohamedas tikino, kad tokios kaip jo, tėvų palaimintos, santuokos gyvuoja amžinai, o tos studentiškos, kai patys jaunieji vienas kitą pasirenka – tetrunka 3-4 metus. Su gailesčiu veide išklauso mūsų, kad susipažinome studijuodami.

Maroko 60 procentų populiacijos sudaro berberai, 40 procentų arabai. Kiek sutikom vietinių, visi prisistatydami paminėjo, kuriai daliai atstovauja, arabams buvo svarbu pabrėžti, kuo jie geresni už berberus, o pastarieji jautėsi pranašesni už arabus. Mahomedas didžiavosi esąs berberas. Pats Mahomedas pasitiko mus vilkintis klasikinį jelaba (vietinis rūbas), tačiau tikino, kad rengtis gali kaip norįs, o vietinių apranga priklauso tik nuo jų vidinės laisvės. Tendencijos buvo akivaizdžios – kaimuose dominuoja jelaba, moterys griežtai dengia plaukus; miestuose – mišinys, nuo Zara džinsų iki rūbo be odos lopinėlio, kur matosi tik akutės. Padoriam turistui rekomenduojama dengti pečius ir kelius, daugelis laikosi šių taisyklių, tačiau be abejo pamatysite ir mini šortais pasipuošusių gražuolių – miestiečiai pripratę, o kaimo žmonės apsimeta, kad tokių nemato. Iš Lietuvos nusivežėme mitą, kad vietiniai įsižeidžia, jeigu vilki jų vietiniais rūbais, tačiau Mohamedas patikino, kad vietiniai tik džiaugsis manim vilkinčia jelaba. Pasitelkę Mohamedo pagalbą Marakešo turguje nukauname puikios kokybės bei už patrauklią kainą mėlyną jelabą. Vietiniams mano naujas stiliukas neapsakomai patiko, ne tik gavau daug karmos taškų iš jų, įgijau pagarbą, jelaba tapo kaip koks ice breaker'is pokalbiams, be to komplimentai vijosi gatvėmis, pro langus, ir skerstgatvius.

Keletas įdomesnių diskusijų iš pokalbio su Mohamedu:

“Koks yra tikras Marakešo miesto gyventojas, kuris čia gimė ir augo?”

Tikrieji Marakešo žmonės kalba metaforomis ir yra tinginiai.

“Girdėjom, kad Maroko gyventojai yra prietaringi, tiki džinais ir pan. Ką apie tai manot?”

Ką jūs šnekat? Džinai nėra prietarai! (kiek piktokai). Tai yra realybė.

“Tai džinai egzistuoja? Iš kur žinot?”

Be abejo egzistuoja! O iš kur žinot, kad yra oras, juk nematot? (čia papasakoja istoriją liudijinčią, kaip nematoma jėga žmogų perkelia iš vienos vietos į kitą, ir tai gali paliudyti keli matę asmenys ir t.t.).

“Kas būtų, jeigu ramadano metu “sugriešinčiau” ir suvalgyčiau pusę vynuogės dienos metu?”

Už bausmę turėtum išlaikyti du ramadanus iš eilės arba pamaitinti 60 nelaimingų žmonių.

“Ar tikite meile?”

Taip. Manau, ji gali būti.

Viena savaitė Maroke

Marrakech – Ait Benhaddou – Ouarzazate – Draa Valley – Zagora Dunes – Essaouira – Marrakech

Ir kvailiui aišku, kad savaitės Maroke yra mažai, oi kaip mažai. Tačiau įtikinę save, kad savaitė Maroke yra geriau nei savaitė ant sofos, išlekiam. Skrydis Ryanair'u su patogiais persėdimais, pirmyn per Paryžių, atgal per Londoną, bilieto kaina vienam žmogui - kaip gerų batų poros; esu vis dar nustebus, kad Afrika taip lengvai pasiekiama, į Panevėžį sunkiau susiruošti. Kelionės tikslas bent trumpam išjungti linijinį loginį mąstymą ir pasidžiaugti nenuspėjamumu. Per savaitę spėjame užmesti akį į dykumą, pervažiuoti High Atlas kalnus bei nusideginti veidus užsnūdus prie Atlanto vandenyno – kelionė užskaitoma.

Grįžtam su menkute problemėle – svaigstu, kaip čia nusipirkus Riad (vietinis autentiškas namas su vidiniu kiemu, sodeliu ir fontanėliu) ir užstrigus Maroke dviems metams.

Cinamono spalvos miestas

Djemaa el-Fna – Koutoubia Mosque – Bahia Palace – Saadian Tombs – Berber Pharmacy - Medina souqs – Jardin Majorelle

Marakešas kvepėjo prieskoniais, smilkalais ir purvu. Mums čia iškart patiko.

Miestas dalinamas į dvi dalis: senamiestis (Medina) ir naujamiestis (Gueliz arba Ville Nouvelle). Medinoje smagu pasiklysti gatvelių labirintuose, pasižvalgyti po autentiškas parduotuvėles, aplankyti svarbiausius objektus; išgerti šviežiai spaustų sulčių; paspoksoti į senojo miesto gyventojus. Gueliz (šiame rajone gyvenome) – visiška priešingybė, rasite modernių restoranų, greito maisto vietų, gerai pažįstamų brand'ų parduotuves, H&M, Mango etc., modernių meno galerijų, šioje dalyje taip pat rasite fiksuotas kainas; Gueliz praleidome laiko tiek, kiek reikėdavo nupėdinti iki Medinos.

Mano top 3 Marakeše: Djemaa el-Fna vakare labiau į sutemas - tai didžiulė aikštė Medinos centre, kuri anksčiau tarnaudavo egzekucijoms. Čia pateksite į tikriausią alasą, sutiksite “story tellers”, gyvačių užkalbėtojus, dantų pardavėjus, akrobatus, astrologus, muzikantus, henna tattoo t.t., pavalgysite sraigių ir dar belenko, užsigersite šviežiai spaustomis apelsinų sultimis. Tiek dieną, tiek vakare prieš fotografuodami turėkite omenyje, kad už tai teks susimokėti. Viena nuotrauka – 5Dh.

Berber Pharmacy – čia galima rasti “vaistų” visiems gyvenimo atvejams; vienu ypu jums gali pagydyti tarpusavio santykius, astmą, pajuodusius paakius arba sumažinti aistrą (receptas: du šafrano lapeliai užplikyti stikline verdančio vandens). Berberai sako nėra to, ko neišgydytų prieskoniai bei žolelės. Nesupratus kaip tai atsitiko, stovim prisipirkę kilogramą prieskonių; padeda nemalonus nušvitimas, kad namie likęs kuminas ir šafranas yra “padielka”.

Marakešo Souks (turgus) – čia rasite visko, ko reikia ir ko nereikia. Kaip gerai, kad keliaujame tik su kuprinėmis, kitaip nervai neatlaikytų: noriu ir lempos, ir tašės, ir kilimo, ir net šlepečių, kurių nenešioju. Galiausiai esu pasiryžus į kuprinę papildomai sugrūsti ne tik tą kilogramą prieskonių, bet jau ir didžiulį arbatinį (nes be jo nebeįmanoma gyventi), jelabą (vietinis rūbas), papildomą skarą. Iš vyro veido suprantu, kad jis manimi netiki - kada esu ko nesutalpinus, mielasis? :) Kuprinė atrodo kaip didelė didelė spurga, galvoje vis dar audžiu mintį, kaip vyrui nepastebėjus parsivežti kilimą.

Net neabejokite, kad turguje kaina bus kelis kartus didesnė nei vietiniams, juk esate vaikštantis pinigų maišas. Derėkitės ilgai, lėtai, pradėkite nuo mažai ir tiesiog kopijuokite juos. Netikėtai radom savo receptą deryboms - “attach the story”, jei vietoj kietų derybų stumdant aukštyn žemyn eurus papasakosite istoriją, kodėl jums labai reikia to daikto, gali būti, kad gausite marokietišką kainą. Taip nusipirkome arbatinį – po vaizdingo pasakojimo kaip visa šeima sėdės už ovalaus stalo ir vakarais gers mėtų arbatą, kaip vaišinsim mus lankančius draugus marokietiška mėta, kaina krito dramatiškai.

High Atlas

Marakeše išsinuomovę mašiną patiriame vairavimo džiaugsmus per Atlas kalnus. Kelyje sutinkame daugybę strumtraukių (žr. foto žemiau), tačiau vaizdai tokie galingi, kad pamirštame jaudintis važiuojant 20 km/val greičiu. Šiaip ar taip išsinuomotas kibirėlis į kalną kopia vos antru bėgiu.

Kažkur kalnuose automobilio informacinis skydelis pradeda rodyti, kad baigiasi stabdžių kaladėlės. Su savimi pasitarę nusprendžiame, kad šią kelionę joms dar teks atlaikyti ir nuo to momento taupome kaladėles, stabdant bėgiais. Darosi nejauku, nes stabdžiai jaučiamai silpsta, spėliojame, kiek kartų šis pranešimas buvo jau ignoruotas iki mūsų. 

Ait Benhaddou

Ši UNESCO saugoma pilis tarsi užstrigus karavanų laikuose. Tai vienareikšmiškai įspūdingiausia mūsų Maroke matyta Kasbah (pilis), neveltui čia nufilmuota ne viena žymi scena ("Gladiatorius", "Games of Thrones", "Jesus of Nazareth"). Joje, beje, tebegyvena berberų šeima, kurie už 10 Dh kviečia trobą apžiūrėti iš vidaus. Žvelgiant nuo kalno į apačioje įsikūrusi kalną, lengva įsivaizduoti, kaip palei upę nuo pilies iki pilies Marakešo link keliaudavo karavanai.

Ouarzazate

Šis miestelis yra patogioje strateginėje lokacijoje, todėl dar nuo senų senovės čia susikirsdavo pirklių keliai iš skirtingų pusių: Atlas, Draa Valley, Dades Valley. Šiuo metu miestelio pagrindinė arterija - kino verslas, "Ouallywood" kino studijos sukaupę gana solidų sarašą scenų filmuotų, kuriant filmus apie Tibetą, Somalį, senovės Romą ar Egiptą. Vietiniai ne tik filmuojasi masinėse scenose, bet ir daugeliui tai pragyvenimo šaltinis aptarnaujant atvykusias komandas. Miesto mokymo įstaigos pritaikė studijų programas, susikūrė atskiras prabangių viešbučių rajonas, o parduotuvėse galima rasti visko, ko gali prireikti turistui. Aplankyti bent vieną kino studijų (didžiausia Atlas Film Corporation) rekomenduočiau su vietiniu gidu. Mūsiškis Mohamedas centimetrų tikslumu rodė, kur kas stovėjo filmuojant sceną, kaip nukreipiamos kameros, paleidinėjo mums dirbtinius krioklius, būtinai norėjo nufotografuoti mane Kleopatros soste, o vyrą paguldyti imperatoriaus lovoje, galiausiai pabandėm atpažinti jo paties veidą filmo "Asteriksas ir Obeliksas" scenoje. 

Draa Valley

Nepaprastai vaizdingas maršrutas. Neturiu žodžių. Mirsiu nepamiršiu šitų nevaldomų oazių.

Zagora

Šis miestas žinomas kaip dykumos "sargyba". Karavanai keliaujantys iš dykumos per Zagorą istoriškai pavertė gana atokų kampelį kosmopolitišku. Jojimas vienakupriais kupranugariais į dykumą, atvykus į Zagorą ne tik įmanomas, bet praktiškai privalomas. 

Rasite skirtingų programų, verta pasidomauti apie detales: vandenį, nakvynę, tualetus ir kiek žmonių su jumis nakvos stovykloje. 

Tiesa, jeigu Maroke turite daugiau laiko ir platesnį maršrutą, tai su dykuma geriau susipažinti iš "Merzouga" pusės (šiauriau). Mūsų atveju, esant labai ribotam laikui ir maršrutui, teko pasitenkinti "small dunes" ir, sakyčiau, tik užmest akies kraštelį į dykumą. Patys vietiniai sakė, kad net nevadina šios dalies dykuma arba vadina "desert oxidentalis". Nepaisant to, mūsų nakvynė buvo prašmatni fiesta - gavom atskirą trobą, lovą, patalus, mokėmės gaminti kuskusą ir vėliau degustavome vakarienei, naktį mušėm būgnus aplink laužą, stebėjom žvaigždes, mėnulį teleskopu, 6.20 pasitikom saulę ir nučiuožėm nuo vienos iš kopų (visada norėjau nučiuožt nuo Parnidžio kopos :) ).

Rytas ir vakaras dykumoje šaltas - nepamirškite šiltesnių drabužių. 

Essaouira

Tai mielas, vėjuotas turistų pamėgtas uostamiestis su būriais kirų.

Aplanko prisiminimai apie pietų Prancūziją, vėliau išsiaiškiname, kad neveltui - miestelio architektas kadaise buvęs prancūzas. Vietiniai tikina, kad norint pamatyti tikrąjį miesto veidą, reikėtų atvykti žiemą, kai vėjas nevaldomas ir bangos daužosi į miesto sienas, o turistų nebelieka. Miesto senamiestis (Medina) apjuostas siena, pasižymi siauromis gatvelėmis ir čia vėl pajuntame Maroką, su savo kvapais ir spalvomis.

  

Vietiniai daug drąsesni nei pietinėje dalyje, būtent šiame mieste patekau į nevaldomą erzinantį komplimentų lietų, palyginimui Sacharos vietiniai vyrai apsimesdavo, kad manęs nemato, net kai sėdėdavau vyrų kavinėje. Taip pat Essaouira pajutome, kad jaunos merginos ženkliai rečiau dėvinčios jelaba. 

Nepaisant išskirtinio senamiesčio, šio miesto vinis man vienareikšmiškai būtų pats uostas, kuris išlaikęs senąsias tradicijas, čia žvejų gyvenimas verda kaip kokiam senam kine: taisomi tinklai, gaminamos tradicinės valtys, vyksta žuvų aukcionas ir t.t. 

Vienas geriausių variantų pavalgymui - tame pačiame uoste nusipirkti šviežios žuvies, ją jums iškeps vietoje - tobula.
Kadangi miestas vėjuotas, puikiai tinka vandens pramogų mėgėjams, apstu kursų jėgos aitvarams, banglentininkams.

Smulkūs patarimai:

• turėti dezinfekcinį skystį ir kaskart pasinaudoti prieš valgant
• turėti vaistų nuo jūros ligos (tiems, ką užsupa kalnuose)
• perskaityti keletą knygų - tai labai įkvepia pokalbiams su vietiniais (mes skaitėm Tahir "Kalifo rūmai"; "In Arabian nights")
• užsipilti benzino, nelaukiant pabaigos - kai kuriose vietovėse, mažuose miestukuose benzino kolonėlėse nėra, tik dyzelis
• išmokti keletą arabiškų žodžių, Shukran (ačiū) daro stebuklus; taip pat dėkojant pabandykit atkartoti juos - pridėti dešinę ranką prie širdies - veikia!
• vietiniai labai nemėgsta būti fotografuojami, pagalvočiau apie "teisingą" objektyvą, jeigu norėsite portretuoti
• oras (kovo mėnesio pradžia) - idealiai šilta, 26-27 laipsniai
• apranga - vasariška, pageidautina uždengti kelius ir pečius; vakarams turėti megztuką; vakarui dykumoje nepakenks plona pūkinė striukė/švarkelis