Mohamedas iš Marakešo. Alergija apelsinmedžiams, Life equilibrium ir Džinai.

Mahomedas tądien nuolatos slogavo ir ašarojo, mat alergiškas žydintiems apelsinmedžiams. Beveik kaip šienligė, tik kilmės šaltinis skamba egzotiškiau.

Mohamedas kilęs iš kaimo nuo Sacharos. Užaugo 9 vaikų šeimoje su 5 broliais ir 3 sesėmis. Du iš vaikų įgyjo aukštąjį išsilavinimą, merginos ištekėjo, likę broliai tapo ūkininkais. Mohamedas sostinės Universitete baigė anglų kalbos literatūros tudijas, vėliau išsilaikė egzaminus gido kvalifikacijai bei apsistojo Marakeše, kur gausu turistų. Marakeše gyvena 8-eris metus, čia vedė bei susilaukė “vieno vaiko bei dukrytės”. Žmona nedirba ir neketina, Mohamedas patikina, kad vyrai nenori, jog jų žmonos dirbtų, kitaip prarastų “life equilibrium”, žmonų rūpestis – vaikai, namai, maistas, kad namuose lankytųsi svečiai. Tačiau čia pat Mohamedas priduria, kad moterys turi lygias teises kaip ir vyrai, dalyvauja valstybės valdymo organuose, užima atsakingas pareigas, daro karjerą.

Iki santuokos Mohamedas su žmona buvo pasikalbėję du kartus, vieną kartą persimetė keliais žodžiais autobuso stotelėje, kitą kartą tėvų akivaizdoje; taip pat keletą kartų per seserį perdavęs būsimajai meilės raštelius. Toks raštelių ir informacijos apsikeitimas dažniausiai vyksta hammame (vietinė pirtis), kur vyrai ir moterys renkasi atskirai. Mohamedas tikino, kad tokios kaip jo, tėvų palaimintos, santuokos gyvuoja amžinai, o tos studentiškos, kai patys jaunieji vienas kitą pasirenka – tetrunka 3-4 metus. Su gailesčiu veide išklauso mūsų, kad susipažinome studijuodami.

Maroko 60 procentų populiacijos sudaro berberai, 40 procentų arabai. Kiek sutikom vietinių, visi prisistatydami paminėjo, kuriai daliai atstovauja, arabams buvo svarbu pabrėžti, kuo jie geresni už berberus, o pastarieji jautėsi pranašesni už arabus. Mahomedas didžiavosi esąs berberas. Pats Mahomedas pasitiko mus vilkintis klasikinį jelaba (vietinis rūbas), tačiau tikino, kad rengtis gali kaip norįs, o vietinių apranga priklauso tik nuo jų vidinės laisvės. Tendencijos buvo akivaizdžios – kaimuose dominuoja jelaba, moterys griežtai dengia plaukus; miestuose – mišinys, nuo Zara džinsų iki rūbo be odos lopinėlio, kur matosi tik akutės. Padoriam turistui rekomenduojama dengti pečius ir kelius, daugelis laikosi šių taisyklių, tačiau be abejo pamatysite ir mini šortais pasipuošusių gražuolių – miestiečiai pripratę, o kaimo žmonės apsimeta, kad tokių nemato. Iš Lietuvos nusivežėme mitą, kad vietiniai įsižeidžia, jeigu vilki jų vietiniais rūbais, tačiau Mohamedas patikino, kad vietiniai tik džiaugsis manim vilkinčia jelaba. Pasitelkę Mohamedo pagalbą Marakešo turguje nukauname puikios kokybės bei už patrauklią kainą mėlyną jelabą. Vietiniams mano naujas stiliukas neapsakomai patiko, ne tik gavau daug karmos taškų iš jų, įgijau pagarbą, jelaba tapo kaip koks ice breaker'is pokalbiams, be to komplimentai vijosi gatvėmis, pro langus, ir skerstgatvius.

Keletas įdomesnių diskusijų iš pokalbio su Mohamedu:

“Koks yra tikras Marakešo miesto gyventojas, kuris čia gimė ir augo?”

Tikrieji Marakešo žmonės kalba metaforomis ir yra tinginiai.

“Girdėjom, kad Maroko gyventojai yra prietaringi, tiki džinais ir pan. Ką apie tai manot?”

Ką jūs šnekat? Džinai nėra prietarai! (kiek piktokai). Tai yra realybė.

“Tai džinai egzistuoja? Iš kur žinot?”

Be abejo egzistuoja! O iš kur žinot, kad yra oras, juk nematot? (čia papasakoja istoriją liudijinčią, kaip nematoma jėga žmogų perkelia iš vienos vietos į kitą, ir tai gali paliudyti keli matę asmenys ir t.t.).

“Kas būtų, jeigu ramadano metu “sugriešinčiau” ir suvalgyčiau pusę vynuogės dienos metu?”

Už bausmę turėtum išlaikyti du ramadanus iš eilės arba pamaitinti 60 nelaimingų žmonių.

“Ar tikite meile?”

Taip. Manau, ji gali būti.