Įsimylėjęs Salah iš Tagounite

Salah kilęs iš 9 vaikų šeimos, berberas. Gimęs ir augęs mažame miestelyje visai Sacharos pakrašty, kur iki ribos su Alžyru vos keliokia kilometrų. Salah vardo reikšmė - "geriamas vanduo", kaip prasminga, pagalvojam, kas gi svarbiausia dykumoj.
Mokslai vaikinui nesisekė, strigo 10 klasėje, todėl tėvai nukreipė kariuomenėn. Tačiau ten Salah taip blogai jautėsi, kad grįžo jau po mėnesio. Nuo tada pradėjo dirbti su turistais. Tai jaučiasi iš Salah elgesio, jis daug ir garsiai juokiasi, nevengia kontakto, laksto su džinsais ir klausosi europietiškos muzikos. Iš savo tėvų Salah paveldėjo lopinėlį dykumos, ten įkūrė stovyklavietę turistams, norintiems pernakvoti dykumoje. Taip pat augina 8 kupranugarius, turistams į dykumą jodinti. Vietinių kontekste jis didelis didelis verslininkas.
Į dykumos gylį Salah džipu važiuoja taip lyg pažinotų kiekvieną akmenėlį, nors mums atrodo, kad kelyje nėra jokių skiriamųjų objektų, kurie sufleruotų kryptį. Kalba laužyta anglų kalba, tačiau jaučiasi taip laisvai, kad susikalbame gestais, prancūziškai (nei vienas iš mudviejų nemokame), tarptautinių žodžių pagalba. Salah niekada nesimokė anglų kalbos, visos žinios iš "garsinės" atminties dirbant su turistais.
Apskaičiuojame, kad vyrukui turėtų būti apie 35 metus - Salah prisipažįsta, kad ilgai tėvai spaudė jį vesti, tačiau jis vis nematė tos, dėl kurios širdis spurdėtų. Susipažinome su Salah pačiam įsimylėjimo įkarštyje. Jis noriai pasakojo apie savo mylimąją Sara, rodė nuotraukas, dalinosi susipažinimo istorija, kaip pirmą kartą pamatė jos akis, ir nuo tada nebegalįs nustoti juoktis. Sako galėtų vesti šiandien, bet galės tik po trijų mėnesių, laukia tos dienos, kaip begalinės šventės. Vestuvėse dalyvaus per šimtą žmonių. Mums pajuokavus, kad kaip tik tądien nieko neveikiam, pakviečia ir mus. Salah norėtų ne daugiau dviejų vaikų ir tikisi, kad Sara skaniai gamina. Jo paties dykumos sąlygomis pagamintas kuskusas pranoksta restoranus, o gaminimo proceso mokina mus su didžiule meile, tarsi tos kuskuso kruopos būtų kažkas trapaus, ypač brangaus ir reikalaujančio švelnumo.

"Kas yra meilė?"
Šiaip žmoguje vaikšto 100 kW srovė, o kai myli - 220 kW srovė, - labai garsiai juokiasi ir gestais braižo ratus sau nuo galvos iki kojų.

"Girdėjome iš marokiečių, kad namuose gali apsigyventi džinai? Ar tu irgi tiki džinais?"
O taip! Prieš pora metų iš manęs vieną išvarė. Džinas buvo apsigyvenęs manyje. Aš buvau labai nelaimingas, apatiškas, užsidėdavau kuprinę ir išeidavau visai dienai į kalnus. Nemiga kankino nuolatos. Kūnas mano, bet mintys ne. Pavyzdžiui, su tavim gali kalbėtis žmogus, bet iš tikro atsakinėja džinas. Taip pragyvenau du metus, kol nukeliavau pas džinų išvarytoją (kažkur toli kalnuose). 

"Kokios priemones naudojo išvarymui?"
Pirmiausia džinų išvarytojas suėmė už kojos piršto galiuko ir ausies spenelio, ir mane pradėjo kratyti elektra, po to miegojau kiaurą parą, kaip užmuštas. Kitas etapas - specialūs aliejiniai lašiukai, kuriuos reikėjo lašintis ant viršugalvio kasdien.

"Ar mūsų stovykloje yra džinas?"
O taip, jis čia gyvena, aš jį žinau.

"Ar esi kada buvęs už Maroko ribų? Kokią šalį pirmiausiai norėtum aplankyti?"
Ne, tai labai sudėtinga padaryti, vizą gauti neįmanoma. Aplankyčiau Prancūziją.

Mohamedas iš Ouarzazate. Holivudas, darbo įrankiai ir ideali moteris

Gimęs ir augęs Ouarzazate, berberas. Brolis – istorijos profesorius, sesuo – ištekėjusi už prancūzo, gyvena ir dirba Prancūzijoje. Dar Mahomedo tėvas dirbo prancūzui, todėl turizmas įaugęs į kraują. Mahomedas baigęs turizmo institutą. Sako, Maroke labiausiai sugadinti tai trys imperiniai miestai: Rabatas, Marakešas, Fezas. Marakešo ypač nemėgsta, jo žmones vadina “scam”. Mohamedas nėra buvęs už Maroko ribų, jeigu turėtų galimybę, norėtų pamatyti Prancūziją. Čia prasideda ilga šneka apie vyriausybę, išgirstame daug nusivylimo ir kartėlio (kalbamės apie sudėtingumą gauti vizai kelionėms iš Maroko, apie 300 procentų mokestį už parsivarytą europietišką automobilį, apie surinktų mokesčių iš miestukų skyrimą sostinei, apie siaubingą nedarbą bei klaidinančią informaciją media kanalais). Mahomedas kalba 6 kalbomis, sako, kad kalbos - jo darbo įrankis, kaip plaktukas.

Ouarzazate miestelis garsėja Maroke kino studijomis, dalis miesto žmonių dirba kino pramonei, vietiniai institutai prisitaikė ir studijų programas pritaikę kino verslui - ruošia technikus, dizainerius, apšvietėjus ir t.t. Apžiūrime instaliacijas, kur filmuotos scenos kinams “Gladiatorius”, “Games of Thrones”, “Kleopatra”, “Asteriksas ir Obeliksas” ir t.t. Mahomedas rimtu veidu teigia, kad aš labai panaši į Nicole Kidman, kuri vos prieš dvi savaites stovėjo mano vietoje  Taourirt Kasbah filmuojant naują filmą “Desert Rose”. Aš juokiuosi. Garsiai.

Vietiniai aktyviai dalyvauja masinių scenų filmavimuose. Pats Mahomedas nusifilmavęs daugybėje filmų, mobiliajame tarp kitko parodo nuotraukas su Van Damme, ir dabar jau aš jam pavydžiu.
Išsiskiriame jau sutemus, kuo daugiau klausimų Mahomedas atsakė, tuo daugiau kilo iš paskos. Mahomedas klausia, ar aš mokytoja - tik jos būna tokios smalsios, ir prideda, kad jiems patinka tokie turistai, kurie nuoširdžiai domisi jų šalimi.

Iš pokalbių su Mohamedu:

“Kodėl lioveisi filmuotis kinuose? Taigi faina.”

Dėl priklausomybės. Supratau, kad tapau priklausomas - gyvenimas tapo laukimas kito filmo. O jei tavęs neatsirenka, tada laukimas dar kito filmo. Taip gyvenime praleidi labai daug kitų galimybių.

“Kokių šalių turistų nemėgstate?”

Japonų. Jie keliasi anksti, važiuoja toli, daug fotografuoja, bet niekada neranda laiko svarbiausiems dalykams, pavyzdžiui kaip jūs - užeiti į kasbah (pilis) vidų, išgirsti, kaip ten kas gyveno. (Pasiglostom savimeilę, kad išklausėm, kodėl pilies laiptai ne vienodo aukščio, per kokias grotas pasirodymus stebėdavo didikų žmonos, ką reiškia povo uodega plytelėse ir kas yra Oleandras).

“Su kokiomis šalimis Marokas “draugauja” ir pykstasi?”

Mėgstam Turkiją, nemėgstam Egipto, taip pat Alžyro – dėl arogancijos.

“Ar tikite džinais?”

Of course! Jie yra, nes paminėti Korane. Džinai gali būti geri arba blogi, vieni sukurti iš ugnies, kiti iš dulkių.

“Kas yra berberui ideali moteris?”

Pirmiausia netekėjusi (čia išklausom ilgą paskaitą apie nekaltybę; jos simuliavimo būdus; berberų vestuvių tradicijas, kai anyta po pirmos nakties eina tikrinti jaunųjų “guolio”, kaip iš achilo kulno pamatyti, ar moteris jau išnešiojusi kūdikį ir t.t.).

“Kaip sužinote, ar sutikta, jums patinkanti moteris ištekėjusi?”

Tam naudojame hammamą (vietinė pirtis), ten einama ne tik praustis, bet išsiaiškinti apie reikiamą merginą, dažniausiai į “misiją” siunčiama sesuo, teta ar mama - dar merginai nežinant vyksta jos stebėjimas, įvertinimas.

Mohamedas iš Marakešo. Alergija apelsinmedžiams, Life equilibrium ir Džinai.

Mahomedas tądien nuolatos slogavo ir ašarojo, mat alergiškas žydintiems apelsinmedžiams. Beveik kaip šienligė, tik kilmės šaltinis skamba egzotiškiau.

Mohamedas kilęs iš kaimo nuo Sacharos. Užaugo 9 vaikų šeimoje su 5 broliais ir 3 sesėmis. Du iš vaikų įgyjo aukštąjį išsilavinimą, merginos ištekėjo, likę broliai tapo ūkininkais. Mohamedas sostinės Universitete baigė anglų kalbos literatūros tudijas, vėliau išsilaikė egzaminus gido kvalifikacijai bei apsistojo Marakeše, kur gausu turistų. Marakeše gyvena 8-eris metus, čia vedė bei susilaukė “vieno vaiko bei dukrytės”. Žmona nedirba ir neketina, Mohamedas patikina, kad vyrai nenori, jog jų žmonos dirbtų, kitaip prarastų “life equilibrium”, žmonų rūpestis – vaikai, namai, maistas, kad namuose lankytųsi svečiai. Tačiau čia pat Mohamedas priduria, kad moterys turi lygias teises kaip ir vyrai, dalyvauja valstybės valdymo organuose, užima atsakingas pareigas, daro karjerą.

Iki santuokos Mohamedas su žmona buvo pasikalbėję du kartus, vieną kartą persimetė keliais žodžiais autobuso stotelėje, kitą kartą tėvų akivaizdoje; taip pat keletą kartų per seserį perdavęs būsimajai meilės raštelius. Toks raštelių ir informacijos apsikeitimas dažniausiai vyksta hammame (vietinė pirtis), kur vyrai ir moterys renkasi atskirai. Mohamedas tikino, kad tokios kaip jo, tėvų palaimintos, santuokos gyvuoja amžinai, o tos studentiškos, kai patys jaunieji vienas kitą pasirenka – tetrunka 3-4 metus. Su gailesčiu veide išklauso mūsų, kad susipažinome studijuodami.

Maroko 60 procentų populiacijos sudaro berberai, 40 procentų arabai. Kiek sutikom vietinių, visi prisistatydami paminėjo, kuriai daliai atstovauja, arabams buvo svarbu pabrėžti, kuo jie geresni už berberus, o pastarieji jautėsi pranašesni už arabus. Mahomedas didžiavosi esąs berberas. Pats Mahomedas pasitiko mus vilkintis klasikinį jelaba (vietinis rūbas), tačiau tikino, kad rengtis gali kaip norįs, o vietinių apranga priklauso tik nuo jų vidinės laisvės. Tendencijos buvo akivaizdžios – kaimuose dominuoja jelaba, moterys griežtai dengia plaukus; miestuose – mišinys, nuo Zara džinsų iki rūbo be odos lopinėlio, kur matosi tik akutės. Padoriam turistui rekomenduojama dengti pečius ir kelius, daugelis laikosi šių taisyklių, tačiau be abejo pamatysite ir mini šortais pasipuošusių gražuolių – miestiečiai pripratę, o kaimo žmonės apsimeta, kad tokių nemato. Iš Lietuvos nusivežėme mitą, kad vietiniai įsižeidžia, jeigu vilki jų vietiniais rūbais, tačiau Mohamedas patikino, kad vietiniai tik džiaugsis manim vilkinčia jelaba. Pasitelkę Mohamedo pagalbą Marakešo turguje nukauname puikios kokybės bei už patrauklią kainą mėlyną jelabą. Vietiniams mano naujas stiliukas neapsakomai patiko, ne tik gavau daug karmos taškų iš jų, įgijau pagarbą, jelaba tapo kaip koks ice breaker'is pokalbiams, be to komplimentai vijosi gatvėmis, pro langus, ir skerstgatvius.

Keletas įdomesnių diskusijų iš pokalbio su Mohamedu:

“Koks yra tikras Marakešo miesto gyventojas, kuris čia gimė ir augo?”

Tikrieji Marakešo žmonės kalba metaforomis ir yra tinginiai.

“Girdėjom, kad Maroko gyventojai yra prietaringi, tiki džinais ir pan. Ką apie tai manot?”

Ką jūs šnekat? Džinai nėra prietarai! (kiek piktokai). Tai yra realybė.

“Tai džinai egzistuoja? Iš kur žinot?”

Be abejo egzistuoja! O iš kur žinot, kad yra oras, juk nematot? (čia papasakoja istoriją liudijinčią, kaip nematoma jėga žmogų perkelia iš vienos vietos į kitą, ir tai gali paliudyti keli matę asmenys ir t.t.).

“Kas būtų, jeigu ramadano metu “sugriešinčiau” ir suvalgyčiau pusę vynuogės dienos metu?”

Už bausmę turėtum išlaikyti du ramadanus iš eilės arba pamaitinti 60 nelaimingų žmonių.

“Ar tikite meile?”

Taip. Manau, ji gali būti.

Viena savaitė Maroke

Marrakech – Ait Benhaddou – Ouarzazate – Draa Valley – Zagora Dunes – Essaouira – Marrakech

Ir kvailiui aišku, kad savaitės Maroke yra mažai, oi kaip mažai. Tačiau įtikinę save, kad savaitė Maroke yra geriau nei savaitė ant sofos, išlekiam. Skrydis Ryanair'u su patogiais persėdimais, pirmyn per Paryžių, atgal per Londoną, bilieto kaina vienam žmogui - kaip gerų batų poros; esu vis dar nustebus, kad Afrika taip lengvai pasiekiama, į Panevėžį sunkiau susiruošti. Kelionės tikslas bent trumpam išjungti linijinį loginį mąstymą ir pasidžiaugti nenuspėjamumu. Per savaitę spėjame užmesti akį į dykumą, pervažiuoti High Atlas kalnus bei nusideginti veidus užsnūdus prie Atlanto vandenyno – kelionė užskaitoma.

Grįžtam su menkute problemėle – svaigstu, kaip čia nusipirkus Riad (vietinis autentiškas namas su vidiniu kiemu, sodeliu ir fontanėliu) ir užstrigus Maroke dviems metams.

Cinamono spalvos miestas

Djemaa el-Fna – Koutoubia Mosque – Bahia Palace – Saadian Tombs – Berber Pharmacy - Medina souqs – Jardin Majorelle

Marakešas kvepėjo prieskoniais, smilkalais ir purvu. Mums čia iškart patiko.

Miestas dalinamas į dvi dalis: senamiestis (Medina) ir naujamiestis (Gueliz arba Ville Nouvelle). Medinoje smagu pasiklysti gatvelių labirintuose, pasižvalgyti po autentiškas parduotuvėles, aplankyti svarbiausius objektus; išgerti šviežiai spaustų sulčių; paspoksoti į senojo miesto gyventojus. Gueliz (šiame rajone gyvenome) – visiška priešingybė, rasite modernių restoranų, greito maisto vietų, gerai pažįstamų brand'ų parduotuves, H&M, Mango etc., modernių meno galerijų, šioje dalyje taip pat rasite fiksuotas kainas; Gueliz praleidome laiko tiek, kiek reikėdavo nupėdinti iki Medinos.

Mano top 3 Marakeše: Djemaa el-Fna vakare labiau į sutemas - tai didžiulė aikštė Medinos centre, kuri anksčiau tarnaudavo egzekucijoms. Čia pateksite į tikriausią alasą, sutiksite “story tellers”, gyvačių užkalbėtojus, dantų pardavėjus, akrobatus, astrologus, muzikantus, henna tattoo t.t., pavalgysite sraigių ir dar belenko, užsigersite šviežiai spaustomis apelsinų sultimis. Tiek dieną, tiek vakare prieš fotografuodami turėkite omenyje, kad už tai teks susimokėti. Viena nuotrauka – 5Dh.

Berber Pharmacy – čia galima rasti “vaistų” visiems gyvenimo atvejams; vienu ypu jums gali pagydyti tarpusavio santykius, astmą, pajuodusius paakius arba sumažinti aistrą (receptas: du šafrano lapeliai užplikyti stikline verdančio vandens). Berberai sako nėra to, ko neišgydytų prieskoniai bei žolelės. Nesupratus kaip tai atsitiko, stovim prisipirkę kilogramą prieskonių; padeda nemalonus nušvitimas, kad namie likęs kuminas ir šafranas yra “padielka”.

Marakešo Souks (turgus) – čia rasite visko, ko reikia ir ko nereikia. Kaip gerai, kad keliaujame tik su kuprinėmis, kitaip nervai neatlaikytų: noriu ir lempos, ir tašės, ir kilimo, ir net šlepečių, kurių nenešioju. Galiausiai esu pasiryžus į kuprinę papildomai sugrūsti ne tik tą kilogramą prieskonių, bet jau ir didžiulį arbatinį (nes be jo nebeįmanoma gyventi), jelabą (vietinis rūbas), papildomą skarą. Iš vyro veido suprantu, kad jis manimi netiki - kada esu ko nesutalpinus, mielasis? :) Kuprinė atrodo kaip didelė didelė spurga, galvoje vis dar audžiu mintį, kaip vyrui nepastebėjus parsivežti kilimą.

Net neabejokite, kad turguje kaina bus kelis kartus didesnė nei vietiniams, juk esate vaikštantis pinigų maišas. Derėkitės ilgai, lėtai, pradėkite nuo mažai ir tiesiog kopijuokite juos. Netikėtai radom savo receptą deryboms - “attach the story”, jei vietoj kietų derybų stumdant aukštyn žemyn eurus papasakosite istoriją, kodėl jums labai reikia to daikto, gali būti, kad gausite marokietišką kainą. Taip nusipirkome arbatinį – po vaizdingo pasakojimo kaip visa šeima sėdės už ovalaus stalo ir vakarais gers mėtų arbatą, kaip vaišinsim mus lankančius draugus marokietiška mėta, kaina krito dramatiškai.

High Atlas

Marakeše išsinuomovę mašiną patiriame vairavimo džiaugsmus per Atlas kalnus. Kelyje sutinkame daugybę strumtraukių (žr. foto žemiau), tačiau vaizdai tokie galingi, kad pamirštame jaudintis važiuojant 20 km/val greičiu. Šiaip ar taip išsinuomotas kibirėlis į kalną kopia vos antru bėgiu.

Kažkur kalnuose automobilio informacinis skydelis pradeda rodyti, kad baigiasi stabdžių kaladėlės. Su savimi pasitarę nusprendžiame, kad šią kelionę joms dar teks atlaikyti ir nuo to momento taupome kaladėles, stabdant bėgiais. Darosi nejauku, nes stabdžiai jaučiamai silpsta, spėliojame, kiek kartų šis pranešimas buvo jau ignoruotas iki mūsų. 

Ait Benhaddou

Ši UNESCO saugoma pilis tarsi užstrigus karavanų laikuose. Tai vienareikšmiškai įspūdingiausia mūsų Maroke matyta Kasbah (pilis), neveltui čia nufilmuota ne viena žymi scena ("Gladiatorius", "Games of Thrones", "Jesus of Nazareth"). Joje, beje, tebegyvena berberų šeima, kurie už 10 Dh kviečia trobą apžiūrėti iš vidaus. Žvelgiant nuo kalno į apačioje įsikūrusi kalną, lengva įsivaizduoti, kaip palei upę nuo pilies iki pilies Marakešo link keliaudavo karavanai.

Ouarzazate

Šis miestelis yra patogioje strateginėje lokacijoje, todėl dar nuo senų senovės čia susikirsdavo pirklių keliai iš skirtingų pusių: Atlas, Draa Valley, Dades Valley. Šiuo metu miestelio pagrindinė arterija - kino verslas, "Ouallywood" kino studijos sukaupę gana solidų sarašą scenų filmuotų, kuriant filmus apie Tibetą, Somalį, senovės Romą ar Egiptą. Vietiniai ne tik filmuojasi masinėse scenose, bet ir daugeliui tai pragyvenimo šaltinis aptarnaujant atvykusias komandas. Miesto mokymo įstaigos pritaikė studijų programas, susikūrė atskiras prabangių viešbučių rajonas, o parduotuvėse galima rasti visko, ko gali prireikti turistui. Aplankyti bent vieną kino studijų (didžiausia Atlas Film Corporation) rekomenduočiau su vietiniu gidu. Mūsiškis Mohamedas centimetrų tikslumu rodė, kur kas stovėjo filmuojant sceną, kaip nukreipiamos kameros, paleidinėjo mums dirbtinius krioklius, būtinai norėjo nufotografuoti mane Kleopatros soste, o vyrą paguldyti imperatoriaus lovoje, galiausiai pabandėm atpažinti jo paties veidą filmo "Asteriksas ir Obeliksas" scenoje. 

Draa Valley

Nepaprastai vaizdingas maršrutas. Neturiu žodžių. Mirsiu nepamiršiu šitų nevaldomų oazių.

Zagora

Šis miestas žinomas kaip dykumos "sargyba". Karavanai keliaujantys iš dykumos per Zagorą istoriškai pavertė gana atokų kampelį kosmopolitišku. Jojimas vienakupriais kupranugariais į dykumą, atvykus į Zagorą ne tik įmanomas, bet praktiškai privalomas. 

Rasite skirtingų programų, verta pasidomauti apie detales: vandenį, nakvynę, tualetus ir kiek žmonių su jumis nakvos stovykloje. 

Tiesa, jeigu Maroke turite daugiau laiko ir platesnį maršrutą, tai su dykuma geriau susipažinti iš "Merzouga" pusės (šiauriau). Mūsų atveju, esant labai ribotam laikui ir maršrutui, teko pasitenkinti "small dunes" ir, sakyčiau, tik užmest akies kraštelį į dykumą. Patys vietiniai sakė, kad net nevadina šios dalies dykuma arba vadina "desert oxidentalis". Nepaisant to, mūsų nakvynė buvo prašmatni fiesta - gavom atskirą trobą, lovą, patalus, mokėmės gaminti kuskusą ir vėliau degustavome vakarienei, naktį mušėm būgnus aplink laužą, stebėjom žvaigždes, mėnulį teleskopu, 6.20 pasitikom saulę ir nučiuožėm nuo vienos iš kopų (visada norėjau nučiuožt nuo Parnidžio kopos :) ).

Rytas ir vakaras dykumoje šaltas - nepamirškite šiltesnių drabužių. 

Essaouira

Tai mielas, vėjuotas turistų pamėgtas uostamiestis su būriais kirų.

Aplanko prisiminimai apie pietų Prancūziją, vėliau išsiaiškiname, kad neveltui - miestelio architektas kadaise buvęs prancūzas. Vietiniai tikina, kad norint pamatyti tikrąjį miesto veidą, reikėtų atvykti žiemą, kai vėjas nevaldomas ir bangos daužosi į miesto sienas, o turistų nebelieka. Miesto senamiestis (Medina) apjuostas siena, pasižymi siauromis gatvelėmis ir čia vėl pajuntame Maroką, su savo kvapais ir spalvomis.

  

Vietiniai daug drąsesni nei pietinėje dalyje, būtent šiame mieste patekau į nevaldomą erzinantį komplimentų lietų, palyginimui Sacharos vietiniai vyrai apsimesdavo, kad manęs nemato, net kai sėdėdavau vyrų kavinėje. Taip pat Essaouira pajutome, kad jaunos merginos ženkliai rečiau dėvinčios jelaba. 

Nepaisant išskirtinio senamiesčio, šio miesto vinis man vienareikšmiškai būtų pats uostas, kuris išlaikęs senąsias tradicijas, čia žvejų gyvenimas verda kaip kokiam senam kine: taisomi tinklai, gaminamos tradicinės valtys, vyksta žuvų aukcionas ir t.t. 

Vienas geriausių variantų pavalgymui - tame pačiame uoste nusipirkti šviežios žuvies, ją jums iškeps vietoje - tobula.
Kadangi miestas vėjuotas, puikiai tinka vandens pramogų mėgėjams, apstu kursų jėgos aitvarams, banglentininkams.

Smulkūs patarimai:

• turėti dezinfekcinį skystį ir kaskart pasinaudoti prieš valgant
• turėti vaistų nuo jūros ligos (tiems, ką užsupa kalnuose)
• perskaityti keletą knygų - tai labai įkvepia pokalbiams su vietiniais (mes skaitėm Tahir "Kalifo rūmai"; "In Arabian nights")
• užsipilti benzino, nelaukiant pabaigos - kai kuriose vietovėse, mažuose miestukuose benzino kolonėlėse nėra, tik dyzelis
• išmokti keletą arabiškų žodžių, Shukran (ačiū) daro stebuklus; taip pat dėkojant pabandykit atkartoti juos - pridėti dešinę ranką prie širdies - veikia!
• vietiniai labai nemėgsta būti fotografuojami, pagalvočiau apie "teisingą" objektyvą, jeigu norėsite portretuoti
• oras (kovo mėnesio pradžia) - idealiai šilta, 26-27 laipsniai
• apranga - vasariška, pageidautina uždengti kelius ir pečius; vakarams turėti megztuką; vakarui dykumoje nepakenks plona pūkinė striukė/švarkelis

J is for Joy. Joy is a choice.

Urtė, Gintaras, Garas ir laukimas

Laukti džiaugsmo - tai pats džiaugsmas (Gotholdas Efraimas Lesingas).

Dalia + Vytautas = Vincentas

Kūdikyje slypi pasaulio ateitis.

Senovės majai sakydavo, motina turi laikyti kūdikį arti, kad šis žinotų, jog tai yra jo pasaulis, o tėvas turi paimti jį į aukščiausią kalvą, kad parodytų, koks yra tas pasaulis. Tokie tėvai yra Dalia ir Vytautas, mano akimis.

 

Ventspilis. Latvija.

Kas pirmiausia man šauna į galvą, prisiminus Ventspilį?

Vėjas. Kirai. Tuščios trinkelių gatvės. Vaikų parkai. Jūra. Uostas. Karvės. Aptarnavimas: “Ko čia atėjot, juk už valandos užsidarome?!”. Gėlynai. Skurdus naktinis gyvenimas. Lietuviai. Miestas ne gurmanams.

Egzotikos čia nerasite. Bendras jausmas kaip nuvykus į bet kurį Pabaltijo taškutį.

Įdomi lokacija – čia sugyvena uostas ir Mėlynosios vėliavos paplūdimys.

Miestas labai tvarkingas, puikiai apželdintas ir išpuoselėtas. Parkai, gėlių skulptūros, fontanų įvairovė, karvių skulptūros malonina prie betono pripratintą akį. 

Miestas gana neverslus, aptarnavimas daugelyje vietų prastas, maistas taip pat – karbonadas užkeptas sūriu ir majonezu vis dar ant bangos. Ventspilyje gyventojų skaičius tesiekia apie 39 tūkstančius, kaip mūsų Marijampolėje.
Tikslinė auditorija galėtų būti vaikų turintys poilsiautojai. 

Tai išties šeimai draugiškas miestas:

• Džiugina vaikų miestelis - tai visa krūva nemokamų žaidimų aikštelių, kurios išskirstytos didelėje erdvėje pagal skirtingas vaikų amžiaus kategorijas. Čia galite praleisti tiek laiko, kiek leidžia jūsų, t.y. tėvelių jėgos, nes vaikai galėtų ten ir miegoti.
• Nuotykių parkas – žaidimų ir atrakcionų pasaulis; jis nėra labai didelis, tačiau veiklos užteko. Tiesa sakant, važiavau į šį nuotykių parką su lengvu nerimu, kad rasime “Velnio ratą”, karuselę “Siurprizas” ar “Jungą”. Bet šio palikimo nė kvapo.
• Vaikų žaidimų aikštės – išsibarstę visame mieste, skirtingos, prižiūrėtos, kūrybingos. Kad tėvai veltui laiko negaištų - parkuose įrengti sporto treniruokliai lauke.
• 45 minučių trukmės ekskursija Ventos upe laivu “Hercogas Jokūbas” iki jūros vartų - iš vienos pusės uosto įmonės, iš kitos miesto istoriniai pastatai, pakeliui įvairaus gabarito laivai. Įspūdis vaikams garantuotas.
• Lietingą dieną jus gelbės planetariumas ir observatorija, vandens nuotykių parkas (mūsų svečiavimosi metu nedirbo), paplūdimio vandens parkas, Livonijos ordino pilis.
• Mėlynosios vėliavos paplūdimys mamas džiugina švara, dušais, nemokamais ir mokamais tvarkingais tualetais, plius neperkrautas poilsiautojais; vaikai nenukrapštomi nuo paplūdimyje esančių sūpynių ir karstyklių; tėčiai pasidžiaugs neperpildytomis nemokamomis automobilių stovėjimo aikštelėmis bei geros muzikos bariuku su vaizdu į jūrą.
• Kaip kokiam multike “Garvežiukas iš ramunių stotelės” mieste kursuoja tiesiog nuostabus garo traukinukas, siaurukas su tikrais garvežistais ir konduktore chemine šukuosena.

Belieka garsiai pasvajoti, kad koks Lietuvos miestas ims ir paseks Ventspilio pavyzdžiu – ir taps kokiu draugišku šeimai miestu su karvėmis, kiškiais, žaidimais ir nuotykiais ant kiekvieno kampo; na tiek to - tebūnie be jūros.

Pliusai:

• užimtumas vaikams;
• yra kur “pazylioti”, esant prastam orui;
• geros kainos;
• paplūdimyje vis dar niekas nepardavinėja “čeburėkų”. 

Minusai:

• sąlyginai toli nuo Vilniaus (apie 6 val. kelio automobiliu);
• kavinės ne gurmanams;
• itin vėjuota;
• oro sąlygos - sėkmės reikalas, kaip ir visame Pabaltyje.

Regina, Jevgenij ir žalios vestuvės

Gyvenkite abu kaip du didingi žmonės - tegul vaikų vaikai iš jūsų pasimokys!
Ir būkite laimingi!

Benas

Benukas gimė tik 1.9 kg svorio - visa puse kilogramo mažesnis už liesutę namų katytę Ramzę. Vaikinui teko įdėti nemažai pastangų vejantis gimusius dvigubai didesnius kolegas. Bet šiandien, žiūrėdami į   5 mėnesių Beną, to neįtartumėte - prieš jus minkštutis, dailutis, pūkuotas bernaitėlis.

Apie tai, ką tenka išgyventi "ankstyvukų" mamoms, geriausiai žino turbūt tik jos pačios. Kelią kartu nuėjęs Benuko tėtis sako, kad tokioms mamoms reikėtų pastatyti paminklą.

Žiūriu į glėbyje čiūčiuojamą Beną ir suprantu - tai mažų mažiausia, ką ši mama galėtų padaryti dėl savo žirniuko. Ir mano galvoje sąvoka - mamos meilė yra beribė - įgauna formą.

Lauros baterijos

Kas jus pakrauna? Saulė? Vėjas? Muzika? Degtinė? Šokis? Juokas? Miegas? Kava? Seksas? Žvejyba? Sportas? Konfliktas? Tyla? Mama? Vanduo? Visi mes turime savo varikliuką.  Lauros baterijos - veiksmas, judėjimas, dalyvavimas. Ji visur. 

Jei šitame gyvenime turėčiau tiek energijos, tai farširuočiau lydekas, kasdien bėgiočiau krosą, o dulkes siurbčiau net už sofos.

Izabelė ir Emilija

Apie Mamą

Protingi dėdės sako, kad vaikams iki 12 metų jų tėvai - patys gražiausi žmonės pasaulyje. Man asmeniškai labai jau maloni šita išvada.

O šiandien kaip tyčia, kad mintis nenutrūktų, mano facebook paskyroje plaukioja pranešimas iš serijos "gražios mintys".  Apie mamas.  Banalus sudėliojimas, betgi daug tiesos!

6 metai: Mama žino!

8 metai: Mama žino daug!

12 metų: Mama iš tiesų daug ko nežino!

14 metų: Mama nieko nežino!

16 metų: Mama? Kokia dar mama?!

18 metų: Mama pasenusi.

25 metai: Galbūt mama žino!

35 metai: Prieš nuspręsdamas pasiklausiu mamos!

45 metai: Įdomu, ką mano mama?

75 metai: O, kad galėčiau paklausti mamos!

Tegul ritasi!

Tegul dainuoja parskridę paukščiai, linguoja pirmieji žiedai, bučiuoja saulės spinduliai, gyvenimas ritasi, o vėjas sijoną kilnoja! Su kiaušiniais!

Ieva ir Vaiva

Su Ieva vieningai pritariame liaudžiai: kiekvienai pelėdai savi pelėdžiukai patys gražiausi. Turbūt kitaip ir negalėtų būti - juk vaikuose matome atspindžius  savęs ar mylimojo.

Abi pafantazuojame, kaip būtų smalsu savo vaikus svetima akimi pamatyti. O svetima akis, t.y. mano, rodo, kad Vaiva - tobulo grožio mergaitė. Tie papurę šviesūs plaukučiai, velniūkščio šypsenėlė ir žydrynė akių, kuriose vieną dieną kažkas ims ir paskęs.

Dovilės dovanos

Dovilė padovanojo man mintį, kad tik didieji kūrėjai gali sau leisti neturėti vaikų. Visi kiti turi atsilyginti pasauliui padovanodami ir išaugindami vaiką.

Taip pat padovanojo klausimą: kaip racionaliai paaiškinti, kodėl žmogus pasiryžta kardinaliai pakeisti savo patogų gyvenimą – iš vonios į dušą, iš tvarkos į trupinius, iš ilgų mieguistų rytų į bemieges naktis?  Svarstydama įvairiausius atsakymus, sustojau prie vieno - nejuntamo, neapčiuopiamo ir nepamatuojamo -  vaikai laiduoja mums nemirtingumą.

Ir visai nebedaug liko laiko iki trečios dovanėlės - mažo, raudonskruosčio, kvepiančio kūdikėlio...

Jorė

"Jorė" - pavasario žaluma, ta šviesiai žalia spalva, kurios šitaip išsiilgta per žiemą. Užtruko.

 

Adas ir Urtė

Susituokė, užgyveno du vaikus ir ilgai bei laimingai gyveno...

Turbūt dauguma fotografuojančių pritars - kai žmonės pakartotinai kviečia fotografuoti, visad paglosto savimeilę - tyli užuomina apie tai, kad ankstesnė fotosesija ėmė ir patiko. Procesas irgi paprastesnis: vaikai pažįsta "tetą", visai nebėga į devynias pasaulio puses, iniciatyviai vykdo nurodymus, teikia savo pasiūlymus, o spirgutis Adas mielai "tetai" netgi sutrypė šokiuką "gangman style".

Šį kartą proga ne eilinė - apvalus dešimtmetis, kaip žmonės gyvena santuokoje. Užgyveno du vaikus.  Kunigas, pasitikdamas bažnyčioje, įsivaizduoja, kad jie tuoktis atvyko, ne santuokos sutvirtinti - suprask, tokie jauni, nerūpestingi ir įsimylėję jie atrodo. Į klausimą "koks dešimtmečio jausmas", atsako: "nesijaučia, kad jau 10."

Šį kartą vaikų rišti visai nereikėjo, betgi po praeitos fotosesijos "teta" buvo apgalvojusi tramdymo priemones...

Šioje nuotraukoje matosi, kaip Urtei gimsta mintis: "o dabar suriškime tėvus". Dideliam vaikų džiaugsmui "teta" ne tik neprieštarauja, bet dar gi ploja katučių - kaip šauniai sugalvota! Nedelsiam. Tėvelių džiugesiui nebūta galo - matyt, seniai bebuvo surišti.

Belieka palinkėti gražaus ateinančio dešimtmečio. Bujokite, aukite, mylėkite ir džiaukitės!