Lapkritį kaip niekada norisi ištrūkti iš pilkosios padangės. Savaitę prieš atostogas saulė nepadovanojo nė menkiausio spindulėlio. Todėl pasitinkanti akinanti Ispanijos saulė išties nuteikia maloniai. Vienok, nejauku išsilukštenti iš žieminių striukių, megztinių ir likti vienmarškiniu. Tačiau šortais pasipuošiusių pensininkų vaizdiniai skatina kuo skubiau išsirengti. Ir jau netrukus apima neapsakomas džiaugsmas, kad dar sykį metuose galiu įdarbinti savo vėjyje plėvesuojančius sijonus. Gausybė palmių iškart aplink oro uostą (leidomės ir kilome iš pietinio) kuria netikrumo jausmą - prekybos centrų įtaka. Atrodo, lyg kažkas tyčia pristatė dirbtinių it kokiam Akropoly, kad pritrauktų provincialus. Čia pat orouoste išsinuomojame mašiną visai savaitei. Gauname Opel Corsa - automobilis iš serijos "golfai ir kiti opeliai", bet kaip drąsino naujai pažįstamas vokietis - o vis tik važiuoja. Kaina - 17Eur parai. Nuomavomės iš "Cicar" agentūros - viskas su jais gerai - greiti, nepriekabūs ir lankstūs; galimybė rezervuotis internetu (nesu tikra, ar verta, nes nuomos punktų apstu). Apsistosime kaime Puerto de Santiago (šiuo požiūriu visada esame labai nejaunatviški), keliasdešimt kilometrų kelio nuo orouosto. Jei būtų kas atskraidinęs ir nepasakęs, kur esam, būčiau spėjus, kad tai tikrai Portugalija - skurdi augmenija, kaktusai, alijošiai, uolos, vandenynas. Nesitikėjau tiek daug bananų plantacijų. Dar lėktuve naujai pažįstamas belgas vis ragino mane žiūrėti per jo langelį - "look bananas, bananegos, bananas all around". Iš aukštai matomi žali lopinėliai bylojo bananiją. Beje, parduodami bananai ten maži ir nedailūs, ne taip kaip Maximoje - visi vienodo dydžio ir geltonumo.
Tiesa, draugužis belgas skrido lankyti savo pensininkų tėvų (greitai sukalkuliavau, kad pastariesiems turėtų būti per 70-80 metelių), kurie žiemas praleidžia Tenerifėje. Nori nenori gautą informaciją prisimatuoji - o kad taip mano močiutės galėtų... Nors pats belgas gyvenimo gerbūviu nesigyrė, o pokalbio eigoje gal kokius tris kartus perklausė, ar Lietuvoje irgi krizė.
Tiesa, draugužis belgas skrido lankyti savo pensininkų tėvų (greitai sukalkuliavau, kad pastariesiems turėtų būti per 70-80 metelių), kurie žiemas praleidžia Tenerifėje. Nori nenori gautą informaciją prisimatuoji - o kad taip mano močiutės galėtų... Nors pats belgas gyvenimo gerbūviu nesigyrė, o pokalbio eigoje gal kokius tris kartus perklausė, ar Lietuvoje irgi krizė.
Kelyje link viešbučio pasižadame visą savaitę vakarienei misti vien žuvimis ir jūros bjaurybėmis bei gardžiuotis kanarų salų vynais. Žinoma, pirmąjį vakarą pažado laikomės - paelia ir šviežia žuvis pradžiugina mūsų skrandukus. Apsižvalgę suprantame tiesą - restorane tą vakarą mes jauniausi. Dar neaišku, džiaugtis dėl to ar liūdėti. Padavėjas priimdamas užsakymą sugeba penkis kartus mane paliesti. Kol kas kiekvieną įsiveržimą į mano šiaurietišką zoną fiksuoju, mes taip nepratę - kontaktas skirtas tik artimiausiems. Tačiau kai išeinant mums rėkia "Adjos, amigos!", mes jau irgi išsišiepę mojuojame rankomis it atsisveikintume su kokiais prieteliais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą