Šios dienos vinis - vandens motociklais plauksime 60 km vandenynu palei uolas.
Gidai žadėjo "amazing experience" ir nuotaika buvo puiki. Los Gigantes uoste, kur startavome, supratau, kad nieko gero nebus, kai bilietų pardavėja bandė atkalbėti su mūsų grupe vykusį paauglį berniuką. Argumentavo, kad "ocean is very riff today". Berniukas, žinoma, neišsigando; aš, žinoma, taip. Ir iš tikro, vos palikus uostą, mus pasitiko vandenynas, pasišiaušęs it koks sekmadieninis žvirblis. Mane apėmė visiška panika, neprisimenu, kada dar patyriau tokį siaubą. Iš vienos pusės kilometro aukštumo uolos, iš kitos negailestingas vandenynas. Priekyje turi stebėti ir sekti gidą, plaukiantį gumine motorine valtimi. Tarpais per bangų aukštį gido nebesimato. Kai pasimato - valtis stovi piestu. Vandens motociklas lipa į bangą pusiau stačiu kampu - niekad negalvojau, kad šitie žvėreliai tokie galingi. Baisiausi momentai ištikdavo, kai motociklu skrosdavome ant bangos keteros. Iš šonų tuomet vandenynas atrodydavo tarsi vandens duobės, o mes būtumėm ant skardžio briaunos. Vėliau išsiaiškinome, kad vyrams šie momentai buvo patys puikiausi, kone tobuli, "awesome". Taigi, mano pasakojimu nepasikliaukite - jis skirtas bailiams, tokiems kaip aš, įbauginti. Seku pasaką toliau: be perstojo rėkiau, kaip nekenčiu, kaip bijau ir kad never ever again. Vienintelis šviesus momentas ištiko, kai vyras pasakė: "Brangioji, įsivaizduok, kad skrodžiame per gyvenimo bangas"- kažkodėl buvo siaubingai juokinga. Beje, gidas turi atlikti savo darbą ir įsisavinti pinigėlius, taigi lekia kartu su vėju, tad privalai nori nenori "laikyti gazą" kone iki dugno, kad neatsiliktum. Stabtelėjome įlankoje atsipūsti ir išsimaudyti. Įkritau į vandenį su visa gelbėjimosi liemene, galvoju - paplūduriuosiu, gal nuims jaudulį. Ir čia kartu plaukę airiai ima klausinėti gidą apie ryklius. O šis lyg niekur nieko ima vardinti rūšis, kurias čia yra matęs! Bet patikina, kad pilkieji čia neatplaukia ir papokštauja - nebent užuostų kraują, juk jaunuolis, plaukęs kartu, prieš tai nukrito nuo motociklo ir iki kraujo nusizulino kelią. Nereikia sakyti, kad žviegdama jau koriausi atgal ant motociklo - airiams buvo "žiauriai" juokinga. Galiausiai toje vietoje, kur prieš minutę maudėsi mano vyras, pastebėjome didžiulį aštuonkojį, kurio galva atrodė žmogaus galvos didumo, ir jis dailiai maskatavo vandenyje kojytėmis. Tuo metu mane jau pykino ir sukosi galva, bei pereidinėjau visas fazes: priekaištų ("už ką man šita baisybė"), grasinimų ("daugiau niekada"), savigailesčio ("kaip brangiai kainuoja šitas stresas"). Todėl, kai gidas džiugiai pranešė, kad šioje įlankoje "plokščia", todėl visi galėsime "pavaryti" ratukus visu įmanomu greičiu, pirmu taikiniu pasiprašiau pas gidą į valtį. Vyras atrodo nudžiugo, atsikratęs rėkiančio krovinio, išgirdau tik sakant motociklui: "Ateik čia dabar, mažuti!". Kol visi gaudė greitį, o gal vėją; mes pasikalbėjome, pasigrožėjau uolomis ir skriejančiu vyru. Gidas - britas, jau septynerius metus gyvenantis Tenerifėje. Angluose jam buvo per šalta, o čia tobulas klimatas. Dirba gidu su angliakalbiais turistais. Lietuva? Ne, nevažiuotų - girdėjo, kad ten siaubingai šalta :)
Gidai žadėjo "amazing experience" ir nuotaika buvo puiki. Los Gigantes uoste, kur startavome, supratau, kad nieko gero nebus, kai bilietų pardavėja bandė atkalbėti su mūsų grupe vykusį paauglį berniuką. Argumentavo, kad "ocean is very riff today". Berniukas, žinoma, neišsigando; aš, žinoma, taip. Ir iš tikro, vos palikus uostą, mus pasitiko vandenynas, pasišiaušęs it koks sekmadieninis žvirblis. Mane apėmė visiška panika, neprisimenu, kada dar patyriau tokį siaubą. Iš vienos pusės kilometro aukštumo uolos, iš kitos negailestingas vandenynas. Priekyje turi stebėti ir sekti gidą, plaukiantį gumine motorine valtimi. Tarpais per bangų aukštį gido nebesimato. Kai pasimato - valtis stovi piestu. Vandens motociklas lipa į bangą pusiau stačiu kampu - niekad negalvojau, kad šitie žvėreliai tokie galingi. Baisiausi momentai ištikdavo, kai motociklu skrosdavome ant bangos keteros. Iš šonų tuomet vandenynas atrodydavo tarsi vandens duobės, o mes būtumėm ant skardžio briaunos. Vėliau išsiaiškinome, kad vyrams šie momentai buvo patys puikiausi, kone tobuli, "awesome". Taigi, mano pasakojimu nepasikliaukite - jis skirtas bailiams, tokiems kaip aš, įbauginti. Seku pasaką toliau: be perstojo rėkiau, kaip nekenčiu, kaip bijau ir kad never ever again. Vienintelis šviesus momentas ištiko, kai vyras pasakė: "Brangioji, įsivaizduok, kad skrodžiame per gyvenimo bangas"- kažkodėl buvo siaubingai juokinga. Beje, gidas turi atlikti savo darbą ir įsisavinti pinigėlius, taigi lekia kartu su vėju, tad privalai nori nenori "laikyti gazą" kone iki dugno, kad neatsiliktum. Stabtelėjome įlankoje atsipūsti ir išsimaudyti. Įkritau į vandenį su visa gelbėjimosi liemene, galvoju - paplūduriuosiu, gal nuims jaudulį. Ir čia kartu plaukę airiai ima klausinėti gidą apie ryklius. O šis lyg niekur nieko ima vardinti rūšis, kurias čia yra matęs! Bet patikina, kad pilkieji čia neatplaukia ir papokštauja - nebent užuostų kraują, juk jaunuolis, plaukęs kartu, prieš tai nukrito nuo motociklo ir iki kraujo nusizulino kelią. Nereikia sakyti, kad žviegdama jau koriausi atgal ant motociklo - airiams buvo "žiauriai" juokinga. Galiausiai toje vietoje, kur prieš minutę maudėsi mano vyras, pastebėjome didžiulį aštuonkojį, kurio galva atrodė žmogaus galvos didumo, ir jis dailiai maskatavo vandenyje kojytėmis. Tuo metu mane jau pykino ir sukosi galva, bei pereidinėjau visas fazes: priekaištų ("už ką man šita baisybė"), grasinimų ("daugiau niekada"), savigailesčio ("kaip brangiai kainuoja šitas stresas"). Todėl, kai gidas džiugiai pranešė, kad šioje įlankoje "plokščia", todėl visi galėsime "pavaryti" ratukus visu įmanomu greičiu, pirmu taikiniu pasiprašiau pas gidą į valtį. Vyras atrodo nudžiugo, atsikratęs rėkiančio krovinio, išgirdau tik sakant motociklui: "Ateik čia dabar, mažuti!". Kol visi gaudė greitį, o gal vėją; mes pasikalbėjome, pasigrožėjau uolomis ir skriejančiu vyru. Gidas - britas, jau septynerius metus gyvenantis Tenerifėje. Angluose jam buvo per šalta, o čia tobulas klimatas. Dirba gidu su angliakalbiais turistais. Lietuva? Ne, nevažiuotų - girdėjo, kad ten siaubingai šalta :)
Į uostą grįžome išdidžiai, vandenynas rimo, o mes jautėmės labai patyrę. Net man nebebuvo baisu. Tačiau vandenynas su visais savo gyventojais visam gyvenimui turės baugios, tamsios, negailestingos, nepažįstamos ir neprognozuojamos būtybės veidą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą