Rytas vėjuotas, net palmės lenkiamos prie žemės. Gauname pranešimą, kad mūsų pakilimas ant Teidės ugnikalnio atšauktas - per sudėtingos oro sąlygos. Laikome pirštus sukryžiavę, kad oras pasitaisytų, būtų nepadoru nepamatyti esminio salos objekto.
Ant stalo išsidrėbę lankstinukai vilioja, kad būtinai turime aplankyti kokį kaimo turgų. Susiruošiame į artimiausią - Alcala.
Tikiuosi ten rasti vietinių skanėstų. Turgus nuvilia 100%. Tokio šlamšto dar reikia paieškoti: kinų niekaliukai ir juodukų blizgaliukai. Vietinio anei vieno. Užtrunkame ten kokią minutę ir ant vienos kojos apsisukę tipename apžiūrėti kaimo. O kaimas tą rytą gyveno savo gyvenimą.
Žvejai, mažyčius krabiukus pasivėrę, gaudė žuvis; susivėlę, dar šilti ispanai terasose gėrė pusrytinę kavą; vyresnieji pirkosi maistą - jie mėgsta tai atlikti kol nekaršta, anksti ryte arba vėlai vakare. Kaip ir kiti miestai šis nustebino spalvų derinimu architektūroje bei keramikos detalėmis eksterjeruose.
Sustojome prieplaukoje pasigrožėti piktu vandenynu. Staiga šalia esanti uola ėmė judėti! Šimtai uolos spalvos krabų bėgo nuo mūsų į bangas. Per plauką neįkritau į vandenį per tuos išdykėlius. Bėgau kartu su jais, tik į kitą pusę - mes vieni kitiems nepatikome.
Oras permainingas kaip moteriškės nuotaika - čia vėjas, čia saulė, čia debesys, čia kaitra, čia ir lietaus lašelyčiai. Ypač pavojingas apniukimas - spėjame nudegti, nes saulė nepriminė apie kremą. O ką tik juokėmės iš rusų :)
Šiandien pirmą kartą kavinėje aptarnavo moteris. Iki šiol vieni vyrukai. Bandome įsivaizduoti savo tėčius, dirbančius restorane padavėjais. Eilinį kartą nustembame, kaip aptarnaujantis personalas prastai šneka angliškai. Juk dirba kone ištisai su turistais. Gestų, šypsenų ir pavienių žodžių pagalba sutariame, ką valgysim. "Baby calmars" išties buvo puikūs, nors iki šiol šis užvadinimas sukelia frustraciją. Man kaip mamai valgyti "baby", net jeigu tai ir kalmarų "babiai", mintis nemaloni.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą