Uhu! Šiandien laukia didis nuotykis - nakvynė ant Teidės ugnikalnio! Pusdienį pasiskrudinę pagaliau gauname džiuginantį pranešimą - vėjas nurimo, galime kilti į kalną. Kažkodėl, kai deginasi balti žmonės, visada įsivaizduoju baltą skrudintą duoną - paviršius paskrunda, bet viduje vis tiek minkštas ir baltas.
Teidės nacionalinis parkas užburia.
Jautiesi tarsi atvykęs į Marsą, o gal Mėnulį. Neveltui šią ekskursiją vadina "Volcano experience". Giriamasi, kad čia filmuoti ir "Žvaigždžių karų" epizodai; neveltui.
Oro prognozė ant ribos, vėjas 60 km/h. Keltuvai veikia, tačiau bet kurią minutę gali būti sustabdyti. Angliškai nekalbanti bilietų pardavėja rodo iš anksto pasirašytas angliškas frazes - visi kalnų maršrutai uždaryti ir apsistoti nakvynei ant kalno nepavyks. Tiek to, gestais ir kitokia kūno kalba susitariame, kad bent užkels iki apžvalgos aikštelės. Panorama puiki, kaip ir visų apžvalgos aikštelių. Cukraus vatos debesys po kojomis.
Kaip kokie dievai, stovime sau aukščiau debesų. Dažniausiai šis vaizdas sutinkamas per lėktuvo langą, bet čia kur kas iš arčiau.
Kaip kokie dievai, stovime sau aukščiau debesų. Dažniausiai šis vaizdas sutinkamas per lėktuvo langą, bet čia kur kas iš arčiau.
Akies kraštelis netyčia pamato turistus kopiančius į Teidės piką - kraterį. Juk takai uždaryti?! Nieko nelaukdami pasileidžiame paskui, nežinia, kiek ilgai degs "žalia šviesa". Skubėjimas mums nepadeda. Kopimas gana status, greitai gauname "pompą", trūksta oro ir svaigsta galva. Prisimename, kad viršuje oras daug retesnis, o mes tuoj pasieksime 3718 m aukštį. Teidės ugnikalnis yra trečias pagal dydį pasaulyje. Pralenkiame brolius latvius, juos atpažįstame iš plikų kojų, kai tuo tarpu kiti lipikai su žiemos striukėmis ar specialia apranga. Pakeliui sutinkame ir lietuvius. Nepastebėti negalėjome, per visą kalną aidėjo: "Audriau, prašau nebelipkime. Audriau, aš bijau. Ką ten kitaip pamatysime? ir t.t." Audrius nepasidavė, tik violetinės spalvos veidas išdavė, kad laiptinėje renkasi liftą, o ne laiptus. Vis tik kraterį pasiekė. Linkėjimai jums :) Krateris nepadarė tokio įspūdžio, kiek kopimas iki jo - tarpais vėjas būdavo toks stiprus, kad regėjosi nuneš it kokią musę. Pasiekę piką, bandom prisiminti chemijos pamokas apie sieros poveikį žmogui - krateris stipriai ja trenkė. Svarbi informacija - pakilti į kraterį reikia leidimų, tik koks 100-150 žmonių, jei sąlygos tam tinkamos, per dieną turi galimybę ten užsiropšti. Leidimai išduodami nemokamai, reikalingas tik išankstinis užsakymas. Nesuprantu, kodėl žmonės tų leidimų neišsiima; tai visai kitokia patirtis nei apžvalgos aikštelė - daug stipresnė ir gilesnė. Leidimus rezervuokite čia, tik nepamirškite atsispausdinti!
Grįžus nuo kraterio mus pasitiko pikti, o gal derėtų sakyti labai pikti ispanai. Žinoma, nesupratome ničnieko iš jų tirados mums. Bet spėjome, kad kažkoks labai savarankiškas turistas savo nuožiūra atidarė vartelius ir nužingsniavo link kraterio, o iš paskos ir visi kiti smalsuoliai. Priedo, dauguma be leidimų, tame tarpe mūsų sutikti latviai ir lietuviai irgi :)
Jau padavėme bilietus leistis keltuvais žemyn, kaip staiga išgirdau save klausiant malonaus aptarnaujančio vyruko, gal vis tik kelias link mūsų pastogės atidarytas. Mūsų didžiai nuostabai atsakymas buvo - taip!
Apie malonų aptarnavimą užsiminiau neveltui. Tipiškas kanarų vyras sudarys įspūdį, kad visi yra ne tokie svarbūs kaip jis, kad labai užsiėmęs ir netrukdomas, nors koja ant kojos užsikėlęs. Tipiška kanarų moteris - tamsesnio gymio, moteriška, gal net labiau tiktų sakyti "mamiška", emocionali ir energinga. Tų tikrųjų kanariečių sutiksite mažai, natūralu, jie nesimakaluoja tarp lankytinų vietų, o dirbantys aptarnavimo sektoriuje per daugelį metų yra prisitaikę prie turistų, ir tikrojo gyventojų veido nepamatysite. Dalis gyventojų nėra "grynieji" vietiniai, jie kažkada atvyko ir pasiliko, o gal atvyko jų tėvai ar seneliai. Kaip kad anksčiau minėtas gidas britas. Vėliau ispanai iš Barselonos, su kuriais susipažinome naktinėje pastogėje, mums dėstys, kad tikrųjų kanariečių genetinė linija labai stipri, siekianti dar aborigenų laikus. Tai lemia ir jų elgesį. Ale jie jaučiasi pranašesni prieš atvykusius ar "mišrūnus", tarsi ta sala jiems priklausytų šiek tiek labiau. Barseloniečiai mus tikino, kad turistų jie nemyli. Jie suvokia, kad tai yra pagrindinė jų duona, todėl privalo prisitaikyti ir elgtis padoriai; per eilę metų išmokę neigiamus jausmus pasidėti į stalčių.
Bet grįžkime prie mūsų ekskursijos. Taigi pasileidome Teidės kalnu pastogės ieškoti. Ją turėjome rasti už 1 km ėjimo kalnu. Jausmas tarsi nusileidome mėnulyje - juodos uolienos ir jokios gyvybės. Džiaugtis trukdė smeigiantis vėjas ir šaltis, nugalėjęs mūsų žiemines striukes. Pasigailėjome, kad neturime pirštinių. Trasa nebuvo sudėtinga, nors ir pažymėta "high difficulty"; tačiau geri batai būtų pridėję malonumo. Tą pačią pastogę galima pasiekti ir lipant nuo kalno apačios - trukmė apie 4 val., šį maršrutą rinkosi visi kiti mūsų sutikti nakvotojai.
Už geros valandėlės kelio pamatėme mažą namelį uolėtoje erdvėje. Namelis talpina nedidukę virtuvėlę su visais jos puodais ir galimybe pasiruošti maisto; tada prieangis bei miegamieji - prigrūsti metalinių dvigulių lovų, maždaug kaip kareivinėse. Valgai ir geri tą, ką užsitempi į kalną kuprinėse, šiukšles turi išsinešti su savimi. Detalesnę informaciją rasite čia.
Labiausiai pasaulyje norėjome verdančios arbatos, bet jos, deja, čia nebuvo (nors informaciniai leidiniai sakė, kad karštų gėrimų čia bus galima įsigyti). Visa laimė, kad viešbutuko prižiūrėtojas ispanas (angliškai nei bum bum) neatsispyrė mano žavesiui, o gal Garfildo žvilgsniui, ir, įvertinęs padėtį - mano vyrą, įteikė du pakelius arbatos. Dar ir šiandien dėkinga. Pirmą kartą gyvenime arbatą išnaudojome 100%. Vieną pakelį užsiplikėme rastame termose vakarienei, kitą pakelį panaudojome 4 kartus pusryčių arbatai. Vyno, kurį sunkiai užsitįsome romantiškam vakarui kalnuose nenorėjome net akyse matyti. (Jau matau, kaip visokie kalnų lipikai tyčiojasi vien iš minties pasiimti vyną :)). Nešėmės tą vyną kaip kokį kryželį atgalios. Išgersime paskutinį vakarą Tenerifėje, garantuoju bus reto skonio, nes daug patyręs.
Viso su mumis nakvojo 13 svečių - 2 ispanai iš Barselonos, visi likę vokiečiai. Pastebėjome, kad vokiečiai kelionėse apskritai labai aktyvūs, linkę tyrinėti ir pažinti. Kas dar apie juos - jie tarpusavyje labai šalti. Buvo keista, kad jie nemezga tarpusavyje pokalbių, nors kalba ta pačia kalba. Pavalgė kas sau. Sėdėdami prie to paties stalo vienas kitam net arbatos nepasiūlė. Paskui mąsčiau sau - gal taip visada kalnuose - nėra kontakto su žmogumi, nėra ir atsakomybės už jį, ir jokių įsipareigojimų. Tau nepriklausys padėti, jei tu net nežinai jo vardo.
Kaip kokiam darželyje - 21.00 val. visi jau gulėjo paskirtose lovose. Buvo nepadoru naktinėti, kai visi tokie padorūs susirinkę.
Prieš miegant galvoje slankiojo panašūs klausimai - "kažin kiek žmonių čia iki manęs miegojo", "koks buvo paskutinis miegotojas", "kada paskutinį kartą skalbta patalynė" ir pan. Nepaisant to, niekas neniežtėjo, blusos nekando ir svetimu nekvepėjo - atrodytų priežasčių nemigai nėra. Tačiau du knarkliai padėjo naktį išlikti budriai - vienas knarkė storu balsu, kitas plonai. Spėliojau, kuris yra kuris. Kokie dar žadintuvai - 5 val. ryto vidinis lipikų laikrodis pastatė juos ant kojų. Visi muturiavosi, dėjosi ant galvų prožektorius, apsišarvavo kita amunicija. Svarstėme, ką jie mąsto apie mano gėlėtus džinsus, vyro "konversus" ir rankas įtrauktas į striukę, nes pirštinių neturėjome. Savo nelaimei, išėjome apie 6 val., kad sutiktume saulę. Bet sutikome mėnulį. Saulė pasirodė tik už kokių dviejų valandų, kai mes jau buvome pasiekę keltuvus ir ten kalenome dantimis, laukdami, kada pastarieji pradės veikti. Pirštų nebejautėme. Vyras, kaip kokia mama, man uždraudė iš krepšio traukti fotoaparatą; gasdino, kad man nubyrės pirštai. Aš, kaip koks vaikas, paslapčia išsitraukiau, negalėjau palikti būtent šito saulėtekio.
Šiandien galvoju, kad baisiai norėčiau pakartoti šitą atrakciją. Tik lipčiau nuo kalno apačios, su nakvyne tame pačiame namelyje, teisingai apsirengusi ir kokia saujele smagių žmogeliukų.
Apie malonų aptarnavimą užsiminiau neveltui. Tipiškas kanarų vyras sudarys įspūdį, kad visi yra ne tokie svarbūs kaip jis, kad labai užsiėmęs ir netrukdomas, nors koja ant kojos užsikėlęs. Tipiška kanarų moteris - tamsesnio gymio, moteriška, gal net labiau tiktų sakyti "mamiška", emocionali ir energinga. Tų tikrųjų kanariečių sutiksite mažai, natūralu, jie nesimakaluoja tarp lankytinų vietų, o dirbantys aptarnavimo sektoriuje per daugelį metų yra prisitaikę prie turistų, ir tikrojo gyventojų veido nepamatysite. Dalis gyventojų nėra "grynieji" vietiniai, jie kažkada atvyko ir pasiliko, o gal atvyko jų tėvai ar seneliai. Kaip kad anksčiau minėtas gidas britas. Vėliau ispanai iš Barselonos, su kuriais susipažinome naktinėje pastogėje, mums dėstys, kad tikrųjų kanariečių genetinė linija labai stipri, siekianti dar aborigenų laikus. Tai lemia ir jų elgesį. Ale jie jaučiasi pranašesni prieš atvykusius ar "mišrūnus", tarsi ta sala jiems priklausytų šiek tiek labiau. Barseloniečiai mus tikino, kad turistų jie nemyli. Jie suvokia, kad tai yra pagrindinė jų duona, todėl privalo prisitaikyti ir elgtis padoriai; per eilę metų išmokę neigiamus jausmus pasidėti į stalčių.
Bet grįžkime prie mūsų ekskursijos. Taigi pasileidome Teidės kalnu pastogės ieškoti. Ją turėjome rasti už 1 km ėjimo kalnu. Jausmas tarsi nusileidome mėnulyje - juodos uolienos ir jokios gyvybės. Džiaugtis trukdė smeigiantis vėjas ir šaltis, nugalėjęs mūsų žiemines striukes. Pasigailėjome, kad neturime pirštinių. Trasa nebuvo sudėtinga, nors ir pažymėta "high difficulty"; tačiau geri batai būtų pridėję malonumo. Tą pačią pastogę galima pasiekti ir lipant nuo kalno apačios - trukmė apie 4 val., šį maršrutą rinkosi visi kiti mūsų sutikti nakvotojai.
Už geros valandėlės kelio pamatėme mažą namelį uolėtoje erdvėje. Namelis talpina nedidukę virtuvėlę su visais jos puodais ir galimybe pasiruošti maisto; tada prieangis bei miegamieji - prigrūsti metalinių dvigulių lovų, maždaug kaip kareivinėse. Valgai ir geri tą, ką užsitempi į kalną kuprinėse, šiukšles turi išsinešti su savimi. Detalesnę informaciją rasite čia.
Labiausiai pasaulyje norėjome verdančios arbatos, bet jos, deja, čia nebuvo (nors informaciniai leidiniai sakė, kad karštų gėrimų čia bus galima įsigyti). Visa laimė, kad viešbutuko prižiūrėtojas ispanas (angliškai nei bum bum) neatsispyrė mano žavesiui, o gal Garfildo žvilgsniui, ir, įvertinęs padėtį - mano vyrą, įteikė du pakelius arbatos. Dar ir šiandien dėkinga. Pirmą kartą gyvenime arbatą išnaudojome 100%. Vieną pakelį užsiplikėme rastame termose vakarienei, kitą pakelį panaudojome 4 kartus pusryčių arbatai. Vyno, kurį sunkiai užsitįsome romantiškam vakarui kalnuose nenorėjome net akyse matyti. (Jau matau, kaip visokie kalnų lipikai tyčiojasi vien iš minties pasiimti vyną :)). Nešėmės tą vyną kaip kokį kryželį atgalios. Išgersime paskutinį vakarą Tenerifėje, garantuoju bus reto skonio, nes daug patyręs.
Viso su mumis nakvojo 13 svečių - 2 ispanai iš Barselonos, visi likę vokiečiai. Pastebėjome, kad vokiečiai kelionėse apskritai labai aktyvūs, linkę tyrinėti ir pažinti. Kas dar apie juos - jie tarpusavyje labai šalti. Buvo keista, kad jie nemezga tarpusavyje pokalbių, nors kalba ta pačia kalba. Pavalgė kas sau. Sėdėdami prie to paties stalo vienas kitam net arbatos nepasiūlė. Paskui mąsčiau sau - gal taip visada kalnuose - nėra kontakto su žmogumi, nėra ir atsakomybės už jį, ir jokių įsipareigojimų. Tau nepriklausys padėti, jei tu net nežinai jo vardo.
Kaip kokiam darželyje - 21.00 val. visi jau gulėjo paskirtose lovose. Buvo nepadoru naktinėti, kai visi tokie padorūs susirinkę.
Prieš miegant galvoje slankiojo panašūs klausimai - "kažin kiek žmonių čia iki manęs miegojo", "koks buvo paskutinis miegotojas", "kada paskutinį kartą skalbta patalynė" ir pan. Nepaisant to, niekas neniežtėjo, blusos nekando ir svetimu nekvepėjo - atrodytų priežasčių nemigai nėra. Tačiau du knarkliai padėjo naktį išlikti budriai - vienas knarkė storu balsu, kitas plonai. Spėliojau, kuris yra kuris. Kokie dar žadintuvai - 5 val. ryto vidinis lipikų laikrodis pastatė juos ant kojų. Visi muturiavosi, dėjosi ant galvų prožektorius, apsišarvavo kita amunicija. Svarstėme, ką jie mąsto apie mano gėlėtus džinsus, vyro "konversus" ir rankas įtrauktas į striukę, nes pirštinių neturėjome. Savo nelaimei, išėjome apie 6 val., kad sutiktume saulę. Bet sutikome mėnulį. Saulė pasirodė tik už kokių dviejų valandų, kai mes jau buvome pasiekę keltuvus ir ten kalenome dantimis, laukdami, kada pastarieji pradės veikti. Pirštų nebejautėme. Vyras, kaip kokia mama, man uždraudė iš krepšio traukti fotoaparatą; gasdino, kad man nubyrės pirštai. Aš, kaip koks vaikas, paslapčia išsitraukiau, negalėjau palikti būtent šito saulėtekio.
Šiandien galvoju, kad baisiai norėčiau pakartoti šitą atrakciją. Tik lipčiau nuo kalno apačios, su nakvyne tame pačiame namelyje, teisingai apsirengusi ir kokia saujele smagių žmogeliukų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą