Kalėdinis žodis

Mieli skaitytojai,

Užkonservuokite gerumą ir džiugesį, dosnumą ir žibėjimą, kad nepritrūktumėte ateinančiais metais!

Širdingai dėkoju tiems, kurie palaikėte, šnekėjotės, siūlėte, komentavote - man tai labai brangu.
Gražių, sočių, džiugių!

Tenerifė. 7 diena

Atostogų trūkumas yra tas, kad jos visada baigiasi. Mielai pasiliktume dar savaitei. Vienintelė guodžianti mintis, kad tuoj apkabinsiu savo dukrytes. Pasiilgom jų iki skausmo. Nužiūrėdavau kiekvieną sutiktą vaiką ir kasdien apie jas galvojau. Vis tik džiaugiamės keliavę be vaikų - miegoti savo ritmu; valgyti savo ritmu; perskaityti knygą; užmigti prie baseino; išgerti neatšalusią kavą; nesinešioti rankinės su buteliukais, pampersiukais, sausainukais, rankšluostukais; gyventi ne pagal grafiką - buvo tai, ko labai šiuo metu reikėjo.

Prieš atvykstant girdėjome, kad savaitės Tenerifėje per akis. Vis tik, sakyčiau, yra ką veikti ir ilgesniam laikui. Sala tinka ir aktyvaus, ir pasyvaus poilsio mėgėjams. Čia visai puikiai galima praleisti kiaurą savaitę vien prie baseino, neatsikeliant nuo gulto; o patrakėliai gali išbandyti burlentes, parasparnius, vandens motociklus, žvejybą vandenyne, kopimą į kalnus ir t.t.

Džiaugiamės keliavę šaltuoju periodu - turistų ne super daug, tad niekur neteko laukti eilių; o oras tobulas - 20-24 C. Kitą kartą rinkčiausi lapkričio pradžią, kad dar labiau sumažinti lietaus tikimybę.

Tenerifę ypač rekomenduočiau šioms kategorijoms poilsiautojų:

a) jei tai viena pirmųjų kelionių arba viena pirmųjų, kurią organizuojatės patys (ne per agentūrą) - sala pritaikyta turistams; eismas nesudėtingas; kultūra nešokiruojanti; maistas "suprantamas";

b) šeimoms su vaikais - puikus klimatas; nedideli atstumai tarp įdomių salos objektų; ispaniška virtuvė "nepavojinga" mažiems skrandukams; galimos įvairios pramogos;

c) norintiems pasimėgauti saulės voniomis "čia ir dabar", kai kažkur pasaulyje pilka, šalta ir niūru;

d) senoliams - ramu, gražu, šviesu, aišku, nuostabūs pasivaikščiojimo takai.

Tenerifė. 6 diena

Uhu! Šiandien laukia didis nuotykis - nakvynė ant Teidės ugnikalnio! Pusdienį pasiskrudinę pagaliau gauname džiuginantį pranešimą - vėjas nurimo, galime kilti į kalną. Kažkodėl, kai deginasi balti žmonės, visada įsivaizduoju baltą skrudintą duoną - paviršius paskrunda, bet viduje vis tiek minkštas ir baltas.

Teidės nacionalinis parkas užburia.

Jautiesi tarsi atvykęs į Marsą, o gal Mėnulį. Neveltui šią ekskursiją vadina "Volcano experience". Giriamasi, kad čia filmuoti ir "Žvaigždžių karų" epizodai; neveltui.

Oro prognozė ant ribos, vėjas 60 km/h. Keltuvai veikia, tačiau bet kurią minutę gali būti sustabdyti. Angliškai nekalbanti bilietų pardavėja rodo iš anksto pasirašytas angliškas frazes - visi kalnų maršrutai uždaryti ir apsistoti nakvynei ant kalno nepavyks. Tiek to, gestais ir kitokia kūno kalba susitariame, kad bent užkels iki apžvalgos aikštelės. Panorama puiki, kaip ir visų apžvalgos aikštelių. Cukraus vatos debesys po kojomis.

Kaip kokie dievai, stovime sau aukščiau debesų. Dažniausiai šis vaizdas sutinkamas per lėktuvo langą, bet čia kur kas iš arčiau. 

Akies kraštelis netyčia pamato turistus kopiančius į Teidės piką - kraterį. Juk takai uždaryti?! Nieko nelaukdami pasileidžiame paskui, nežinia, kiek ilgai degs "žalia šviesa". Skubėjimas mums nepadeda. Kopimas gana status, greitai gauname "pompą", trūksta oro ir svaigsta galva. Prisimename, kad viršuje oras daug retesnis, o mes tuoj pasieksime 3718 m aukštį. Teidės ugnikalnis yra trečias pagal dydį pasaulyje. Pralenkiame brolius latvius, juos atpažįstame iš plikų kojų, kai tuo tarpu kiti lipikai su žiemos striukėmis ar specialia apranga. Pakeliui sutinkame ir lietuvius. Nepastebėti negalėjome, per visą kalną aidėjo: "Audriau, prašau nebelipkime. Audriau, aš bijau. Ką ten kitaip pamatysime? ir t.t." Audrius nepasidavė, tik violetinės spalvos veidas išdavė, kad laiptinėje renkasi liftą, o ne laiptus. Vis tik kraterį pasiekė. Linkėjimai jums :) Krateris nepadarė tokio įspūdžio, kiek kopimas iki jo - tarpais vėjas būdavo toks stiprus, kad regėjosi nuneš it kokią musę. Pasiekę piką, bandom prisiminti chemijos pamokas apie sieros poveikį žmogui - krateris stipriai ja trenkė. Svarbi informacija - pakilti į kraterį reikia leidimų, tik koks 100-150 žmonių, jei sąlygos tam tinkamos, per dieną turi galimybę ten užsiropšti. Leidimai išduodami nemokamai, reikalingas tik išankstinis užsakymas. Nesuprantu, kodėl žmonės tų leidimų neišsiima; tai visai kitokia patirtis nei apžvalgos aikštelė - daug stipresnė ir gilesnė. Leidimus rezervuokite čia, tik nepamirškite atsispausdinti!

Grįžus nuo kraterio mus pasitiko pikti, o gal derėtų sakyti labai pikti ispanai. Žinoma, nesupratome ničnieko iš jų tirados mums. Bet spėjome, kad kažkoks labai savarankiškas turistas savo nuožiūra atidarė vartelius ir nužingsniavo link kraterio, o iš paskos ir visi kiti smalsuoliai. Priedo, dauguma be leidimų, tame tarpe mūsų sutikti latviai ir lietuviai irgi :) 

Jau padavėme bilietus leistis keltuvais žemyn, kaip staiga išgirdau save klausiant malonaus aptarnaujančio vyruko, gal vis tik kelias link mūsų pastogės atidarytas. Mūsų didžiai nuostabai atsakymas buvo - taip!
Apie malonų aptarnavimą užsiminiau neveltui. Tipiškas kanarų vyras sudarys įspūdį, kad visi yra ne tokie svarbūs kaip jis, kad labai užsiėmęs ir netrukdomas, nors koja ant kojos užsikėlęs. Tipiška kanarų moteris - tamsesnio gymio, moteriška, gal net labiau tiktų sakyti "mamiška", emocionali ir energinga. Tų tikrųjų kanariečių sutiksite mažai, natūralu, jie nesimakaluoja tarp lankytinų vietų, o dirbantys aptarnavimo sektoriuje per daugelį metų yra prisitaikę prie turistų, ir tikrojo gyventojų veido nepamatysite. Dalis gyventojų nėra "grynieji" vietiniai, jie kažkada atvyko ir pasiliko, o gal atvyko jų tėvai ar seneliai. Kaip kad anksčiau minėtas gidas britas. Vėliau ispanai iš Barselonos, su kuriais susipažinome naktinėje pastogėje, mums dėstys, kad tikrųjų kanariečių genetinė linija labai stipri, siekianti dar aborigenų laikus. Tai lemia ir jų elgesį. Ale jie jaučiasi pranašesni prieš atvykusius ar "mišrūnus", tarsi ta sala jiems priklausytų šiek tiek labiau. Barseloniečiai mus tikino, kad turistų jie nemyli. Jie suvokia, kad tai yra pagrindinė jų duona, todėl privalo prisitaikyti ir elgtis padoriai; per eilę metų išmokę neigiamus jausmus pasidėti į stalčių.
Bet grįžkime prie mūsų ekskursijos. Taigi pasileidome Teidės kalnu pastogės ieškoti. Ją turėjome rasti už 1 km ėjimo kalnu. Jausmas tarsi nusileidome mėnulyje - juodos uolienos ir jokios gyvybės. Džiaugtis trukdė smeigiantis vėjas ir šaltis, nugalėjęs mūsų žiemines striukes. Pasigailėjome, kad neturime pirštinių. Trasa nebuvo sudėtinga, nors ir pažymėta "high difficulty"; tačiau geri batai būtų pridėję malonumo. Tą pačią pastogę galima pasiekti ir lipant nuo kalno apačios - trukmė apie 4 val., šį maršrutą rinkosi visi kiti mūsų sutikti nakvotojai.
Už geros valandėlės kelio pamatėme mažą namelį uolėtoje erdvėje. Namelis talpina nedidukę virtuvėlę su visais jos puodais ir galimybe pasiruošti maisto; tada prieangis bei miegamieji - prigrūsti metalinių dvigulių lovų, maždaug kaip kareivinėse. Valgai ir geri tą, ką užsitempi į kalną kuprinėse, šiukšles turi išsinešti su savimi. Detalesnę informaciją rasite čia.
Labiausiai pasaulyje norėjome verdančios arbatos, bet jos, deja, čia nebuvo (nors informaciniai leidiniai sakė, kad karštų gėrimų čia bus galima įsigyti). Visa laimė, kad viešbutuko prižiūrėtojas ispanas (angliškai nei bum bum) neatsispyrė mano žavesiui, o gal Garfildo žvilgsniui, ir,  įvertinęs padėtį - mano vyrą, įteikė du pakelius arbatos. Dar ir šiandien dėkinga. Pirmą kartą gyvenime arbatą išnaudojome 100%. Vieną pakelį užsiplikėme rastame termose vakarienei, kitą pakelį panaudojome 4 kartus pusryčių arbatai. Vyno, kurį sunkiai užsitįsome romantiškam vakarui kalnuose nenorėjome net akyse matyti. (Jau matau, kaip visokie kalnų lipikai tyčiojasi vien iš minties pasiimti vyną :)). Nešėmės tą vyną kaip kokį kryželį atgalios. Išgersime paskutinį vakarą Tenerifėje, garantuoju bus reto skonio, nes daug patyręs.
Viso su mumis nakvojo 13 svečių - 2 ispanai iš Barselonos, visi likę vokiečiai. Pastebėjome, kad vokiečiai kelionėse apskritai labai aktyvūs, linkę tyrinėti ir pažinti. Kas dar apie juos - jie tarpusavyje labai šalti. Buvo keista, kad jie nemezga tarpusavyje pokalbių, nors kalba ta pačia kalba. Pavalgė kas sau. Sėdėdami prie to paties stalo vienas kitam net arbatos nepasiūlė. Paskui mąsčiau sau - gal taip visada kalnuose - nėra kontakto su žmogumi, nėra ir atsakomybės už jį, ir jokių įsipareigojimų. Tau nepriklausys padėti, jei tu net nežinai jo vardo.
Kaip kokiam darželyje - 21.00 val. visi jau gulėjo paskirtose lovose. Buvo nepadoru naktinėti, kai visi tokie padorūs susirinkę.

Prieš miegant galvoje slankiojo panašūs klausimai - "kažin kiek žmonių čia iki manęs miegojo", "koks buvo paskutinis miegotojas", "kada paskutinį kartą skalbta patalynė" ir pan. Nepaisant to, niekas neniežtėjo, blusos nekando ir svetimu nekvepėjo - atrodytų priežasčių nemigai nėra. Tačiau du knarkliai padėjo naktį išlikti budriai - vienas knarkė storu balsu, kitas plonai. Spėliojau, kuris yra kuris. Kokie dar žadintuvai - 5 val. ryto vidinis lipikų laikrodis pastatė juos ant kojų. Visi muturiavosi, dėjosi ant galvų prožektorius, apsišarvavo kita amunicija. Svarstėme, ką jie mąsto apie mano gėlėtus džinsus, vyro "konversus" ir rankas įtrauktas į striukę, nes pirštinių neturėjome. Savo nelaimei, išėjome apie 6 val., kad sutiktume saulę. Bet sutikome mėnulį. Saulė pasirodė tik už kokių dviejų valandų, kai mes jau buvome pasiekę keltuvus ir ten kalenome dantimis, laukdami, kada pastarieji pradės veikti. Pirštų nebejautėme. Vyras, kaip kokia mama, man uždraudė iš krepšio traukti fotoaparatą; gasdino, kad man nubyrės pirštai. Aš, kaip koks vaikas, paslapčia išsitraukiau, negalėjau palikti būtent šito saulėtekio.

Šiandien galvoju, kad baisiai norėčiau pakartoti šitą atrakciją. Tik lipčiau nuo kalno apačios, su nakvyne tame pačiame namelyje, teisingai apsirengusi ir kokia saujele smagių žmogeliukų.

Tenerifė. 5 diena

Rytas vėjuotas, net palmės lenkiamos prie žemės. Gauname pranešimą, kad mūsų pakilimas ant Teidės ugnikalnio atšauktas - per sudėtingos oro sąlygos. Laikome pirštus sukryžiavę, kad oras pasitaisytų, būtų nepadoru nepamatyti esminio salos objekto. 

Ant stalo išsidrėbę lankstinukai vilioja, kad būtinai turime aplankyti kokį kaimo turgų. Susiruošiame į artimiausią - Alcala.

Tikiuosi ten rasti vietinių skanėstų. Turgus nuvilia 100%. Tokio šlamšto dar reikia paieškoti: kinų niekaliukai ir juodukų blizgaliukai. Vietinio anei vieno. Užtrunkame ten kokią minutę ir ant vienos kojos apsisukę tipename apžiūrėti kaimo. O kaimas tą rytą gyveno savo gyvenimą.

Žvejai, mažyčius krabiukus pasivėrę, gaudė žuvis; susivėlę, dar šilti ispanai terasose gėrė pusrytinę kavą; vyresnieji pirkosi maistą - jie mėgsta tai atlikti kol nekaršta, anksti ryte arba vėlai vakare. Kaip ir kiti miestai šis nustebino spalvų derinimu architektūroje bei keramikos detalėmis eksterjeruose.

Sustojome prieplaukoje pasigrožėti piktu vandenynu. Staiga šalia esanti uola ėmė judėti! Šimtai uolos spalvos krabų bėgo nuo mūsų į bangas. Per plauką neįkritau į vandenį per tuos išdykėlius. Bėgau kartu su jais, tik į kitą pusę - mes vieni kitiems nepatikome.

Oras permainingas kaip moteriškės nuotaika - čia vėjas, čia saulė, čia debesys, čia kaitra, čia ir lietaus lašelyčiai. Ypač pavojingas apniukimas - spėjame nudegti, nes saulė nepriminė apie kremą. O ką tik juokėmės iš rusų :)

Šiandien pirmą kartą kavinėje aptarnavo moteris. Iki šiol vieni vyrukai. Bandome įsivaizduoti savo tėčius, dirbančius restorane padavėjais. Eilinį kartą nustembame, kaip aptarnaujantis personalas prastai šneka angliškai. Juk dirba kone ištisai su turistais. Gestų, šypsenų ir pavienių žodžių pagalba sutariame, ką valgysim. "Baby calmars" išties buvo puikūs, nors iki šiol šis užvadinimas sukelia frustraciją. Man kaip mamai valgyti "baby", net jeigu tai ir kalmarų "babiai", mintis nemaloni.

Tenerifė. 4 diena

Eij! Kur mūsų saulė? Negali būti! 300 dienų per metus čia skaičiuojama saulėtomis, o šiandien lyja ir apsiniaukę. Paberiame priekaištų dangui - susimilk, lietaus mes turime ir Lietuvoje. Galiausiai darganą nusprendžiam išnaudoti kelionei į Puerto de la Cruz. Būsime apvažiavę beveik visą salą ratu. Atstumas tik keliasdešimt kilometrų, bet slenkame 40 km/h greičiu, rūkas mums nepadeda; o ir šiaip ar taip serpantinais nepalenktyniausi. Vingiuoti kalnų keliukai užsupa neblogiau negu menkių žvejyba Baltijos jūroje. Kuo važiuojam šiauryn, tuo žaliau; augmeniją papildo medžiai. Svarstome, kaip atrodo palmės skerspjūvis. Reikės namie "pasigooglinti". Apskritai salos šiaurė atrodo kur kas autentiškesnė nei pietūs. Puerto de la Cruzui vienareikšmiškai skiriu pirmą vietą Tenerifės gražiausių miestų konkurse. Praktiškai nusigraužiau nagus, kad nepasiėmiau fotoaparato. Miestas suturistintas kaip ir visi šioje saloje, nustebome, kad sekmadienį čia veikė daugybė parduotuvių. Salone "Tenerife pearl" išprotėjusios siaučia moteriškaitės. Džiaugsmingai neriu į jų būrį. Vyras spaudžia pardavėją į kampą ir galiausiai iškovoja mano išrinktiesiems perlaičiams 50% nuolaidą! Nenoriu galvoti apie antkainius. Apskritai visose parduotuvėse galima gauti nuolaidą, ir ne menką - 10-20%, jeigu deriesi. Čia turiu omenyje būtent parduotuves, ne turgų - buvo neįprasta, aš net nesugalvočiau prašyti nuolaidos, pavyzdžiui, atėjus pirkti Tommy Hilfiger. Grįžtant pravažiuojami kaimeliai atrodo kaip iš siaubo filmo - nei vieno žmogaus, kavinukės ir parduotuvės aklinai uždarytos. Šiaip ne taip randame tarp uolų įsispraudusią pakelės užeigą su užrašu "abierto/open". Tenka nusižengti žuvies taisyklei, mat šviežios jie neturi. Įtikinti padavėjo užsisakome jautienos su kanariškom bulvėm - ale itin kanarietiškas valgis. Tos bulvės nedidukės, kai kur pas mus tokios jau vadinamos "kiaulinėmis", verdamos su lupena labai sūriame vandenyje. Gauname persūdytą guliašą su išsausėjusiom bulvėm. Raugėjom visą vakarą.

Tenerifė. 3 diena

Šios dienos vinis - vandens motociklais plauksime 60 km vandenynu palei uolas.

Gidai žadėjo "amazing experience" ir nuotaika buvo puiki. Los Gigantes uoste, kur startavome, supratau, kad nieko gero nebus, kai bilietų pardavėja bandė atkalbėti su mūsų grupe vykusį paauglį berniuką. Argumentavo, kad "ocean is very riff today". Berniukas, žinoma, neišsigando; aš, žinoma, taip. Ir iš tikro, vos palikus uostą, mus pasitiko vandenynas, pasišiaušęs it koks sekmadieninis žvirblis. Mane apėmė visiška panika, neprisimenu, kada dar patyriau tokį siaubą. Iš vienos pusės kilometro aukštumo uolos, iš kitos negailestingas vandenynas. Priekyje turi stebėti ir sekti gidą, plaukiantį gumine motorine valtimi. Tarpais per bangų aukštį gido nebesimato. Kai pasimato - valtis stovi piestu. Vandens motociklas lipa į bangą pusiau stačiu kampu - niekad negalvojau, kad šitie žvėreliai tokie galingi. Baisiausi momentai ištikdavo, kai motociklu skrosdavome ant bangos keteros. Iš šonų tuomet vandenynas atrodydavo tarsi vandens duobės, o mes būtumėm ant skardžio briaunos. Vėliau išsiaiškinome, kad vyrams šie momentai buvo patys puikiausi, kone tobuli, "awesome". Taigi, mano pasakojimu nepasikliaukite - jis skirtas bailiams, tokiems kaip aš, įbauginti. Seku pasaką toliau: be perstojo rėkiau, kaip nekenčiu, kaip bijau ir kad never ever again. Vienintelis šviesus momentas ištiko, kai vyras pasakė: "Brangioji, įsivaizduok, kad skrodžiame per gyvenimo bangas"- kažkodėl buvo siaubingai juokinga. Beje, gidas turi atlikti savo darbą ir įsisavinti pinigėlius, taigi lekia kartu su vėju, tad privalai nori nenori "laikyti gazą" kone iki dugno, kad neatsiliktum. Stabtelėjome įlankoje atsipūsti ir išsimaudyti. Įkritau į vandenį su visa gelbėjimosi liemene, galvoju - paplūduriuosiu, gal nuims jaudulį. Ir čia kartu plaukę airiai ima klausinėti gidą apie ryklius. O šis lyg niekur nieko ima vardinti rūšis, kurias čia yra matęs! Bet patikina, kad pilkieji čia neatplaukia ir papokštauja - nebent užuostų kraują, juk jaunuolis, plaukęs kartu, prieš tai nukrito nuo motociklo ir iki kraujo nusizulino kelią. Nereikia sakyti, kad žviegdama jau koriausi atgal ant motociklo - airiams buvo "žiauriai" juokinga. Galiausiai toje vietoje, kur prieš minutę maudėsi mano vyras, pastebėjome didžiulį aštuonkojį, kurio galva atrodė žmogaus galvos didumo, ir jis dailiai maskatavo vandenyje kojytėmis. Tuo metu mane jau pykino ir sukosi galva, bei pereidinėjau visas fazes: priekaištų ("už ką man šita baisybė"), grasinimų ("daugiau niekada"), savigailesčio ("kaip brangiai kainuoja šitas stresas"). Todėl, kai gidas džiugiai pranešė, kad šioje įlankoje "plokščia", todėl visi galėsime "pavaryti" ratukus visu įmanomu greičiu, pirmu taikiniu pasiprašiau pas gidą į valtį. Vyras atrodo nudžiugo, atsikratęs rėkiančio krovinio, išgirdau tik sakant motociklui: "Ateik čia dabar, mažuti!". Kol visi gaudė greitį, o gal vėją; mes pasikalbėjome, pasigrožėjau uolomis ir skriejančiu vyru. Gidas - britas, jau septynerius metus gyvenantis Tenerifėje. Angluose jam buvo per šalta, o čia tobulas klimatas. Dirba gidu su angliakalbiais turistais. Lietuva? Ne, nevažiuotų - girdėjo, kad ten siaubingai šalta :)

Į uostą grįžome išdidžiai, vandenynas rimo, o mes jautėmės labai patyrę. Net man nebebuvo baisu. Tačiau vandenynas su visais savo gyventojais visam gyvenimui turės baugios, tamsios, negailestingos, nepažįstamos ir neprognozuojamos būtybės veidą.

Tenerifė. 2 diena

Juodas paplūdimio smėlis kelia nešvarumo jausmą, kirba mintis - čia tiek daug turistų gulėjo ir gulėjo, ir dar pagulėjo, kad ilgainiui smėlis tapo juodas. Vis tik 5 milijonai svečių aplanko Tenerifę per metelius. Besvarstant, ar smėlis juodas dėl naudojimo ar iš prigimties, prisimenu Palangą - gi tada ten turėtų būti juodai juodas, įtikinėju save. Galiausiai ištyrinėjus kelintą saują iš arčiau, nusiraminu - jis toks gimė. Kai papučia vėjas, tas juodas smėlis puikiai prilimpa prie šlapių turistų kūnų - deglos kiaulės efektas. Bangos šį rytą maždaug 3 metrų aukščio, negaliu atsiklaustyi garso, kai jos dūžta į uolas. Maudymosi metodika tokia: įbrendi iki kulkšniukų, o kai banga ateina, iškart bėgi atgal - išmaudo visu ūgiu. Pakrante patruliuoja ir švilpuku išdykėlius, brendančius iki kelių, sudrausmina Mitchai Bakenonai, nešini raudonomis plūdėmis. Galėčiau žiūrėti į juos kiaurą dieną :) Bet popiet keliaujame į sostinę - Santa Cruz.

Išskyrus tą įmantrų statinį (Auditorio de Tenerife), daugiau nieko įspūdingo ten neradome. Kelias link jo taip pat nuobodus. Tiesa, Santa Cruz vienintelis saloje gali pasigirti gelsvo smėlio paplūdimiais, o vasario - kovo mėnesiais ten vyksta raiškingi karnavalai. Mėgstančioms ir įperkančioms "brand'inius" skudurus - jūsų ten laukia puikus prekybos centras, "etiketės" po vienu stogu. Visumoje, turintiems ne marias laiko atostogoms, jei nevyksta karnavalas ar koks renginys, apsilankyti ten - ne būtinybė; manau, Tenerifė turi vertingesnių tyrinėjimui kampelių.
Turistų visa įvairovė. Jau sutikome belgų, vokiečių, rusų, skandinavų, brazilų, airių, anglų, lenkų. Lengviausia atskirti rusus - iš priesagos "-iausias" - ilgiausi nagai, brangiausias vynas, ir dar iš to, kad niekada nesitepa kremu nuo saulės. Pamenu vaikystėje mūsų atostogų gerumas irgi buvo matuojamas pagal nudegimo laipsnį - kuo daugiau suskrudęs, tuo skaitydavosi geriau paatostogavai. Džiaugiuosi, kad iš to išaugome. Kaip atskirti lenkus - po gultu matysite vieną tuščią stiklinę, dvi pilnas, o ketvirtą rankoje, nes nemokamai/ "all included". Kaip atskirti vietinius - jie visad šilčiau apsirengę, prie 21℃ jau vilki megztukus.

Tenerifė. 1 diena

Lapkritį kaip niekada norisi ištrūkti iš pilkosios padangės. Savaitę prieš atostogas saulė nepadovanojo nė menkiausio spindulėlio. Todėl pasitinkanti akinanti Ispanijos saulė išties nuteikia maloniai. Vienok, nejauku išsilukštenti iš žieminių striukių, megztinių ir likti vienmarškiniu. Tačiau šortais pasipuošiusių pensininkų vaizdiniai skatina kuo skubiau išsirengti. Ir jau netrukus apima neapsakomas džiaugsmas, kad dar sykį metuose galiu įdarbinti savo vėjyje plėvesuojančius sijonus. Gausybė palmių iškart aplink oro uostą (leidomės ir kilome iš pietinio) kuria netikrumo jausmą - prekybos centrų įtaka. Atrodo, lyg kažkas tyčia pristatė dirbtinių it kokiam Akropoly, kad pritrauktų provincialus. Čia pat orouoste išsinuomojame mašiną visai savaitei. Gauname Opel Corsa - automobilis iš serijos "golfai ir kiti opeliai", bet kaip drąsino naujai pažįstamas vokietis -  o vis tik važiuoja. Kaina - 17Eur parai. Nuomavomės iš "Cicar" agentūros - viskas su jais gerai - greiti, nepriekabūs ir lankstūs; galimybė rezervuotis internetu (nesu tikra, ar verta, nes nuomos punktų apstu). Apsistosime kaime Puerto de Santiago (šiuo požiūriu visada esame labai nejaunatviški), keliasdešimt kilometrų kelio nuo orouosto. Jei būtų kas atskraidinęs ir nepasakęs, kur esam, būčiau spėjus, kad tai tikrai Portugalija - skurdi augmenija, kaktusai, alijošiai, uolos, vandenynas. Nesitikėjau tiek daug bananų plantacijų. Dar lėktuve naujai pažįstamas belgas vis ragino mane žiūrėti per jo langelį - "look bananas, bananegos, bananas all around". Iš aukštai matomi žali lopinėliai bylojo bananiją. Beje, parduodami bananai ten maži ir nedailūs, ne taip kaip Maximoje - visi vienodo dydžio ir geltonumo.

Tiesa, draugužis belgas skrido lankyti savo pensininkų tėvų (greitai sukalkuliavau, kad pastariesiems turėtų būti per 70-80 metelių), kurie žiemas praleidžia Tenerifėje. Nori nenori gautą informaciją prisimatuoji - o kad taip mano močiutės galėtų... Nors pats belgas gyvenimo gerbūviu nesigyrė, o pokalbio eigoje gal kokius tris kartus perklausė, ar Lietuvoje irgi krizė.

Kelyje link viešbučio pasižadame visą savaitę vakarienei misti vien žuvimis ir jūros bjaurybėmis bei gardžiuotis kanarų salų vynais. Žinoma, pirmąjį vakarą pažado laikomės - paelia ir šviežia žuvis pradžiugina mūsų skrandukus. Apsižvalgę suprantame tiesą - restorane tą vakarą mes jauniausi. Dar neaišku, džiaugtis dėl to ar liūdėti. Padavėjas priimdamas užsakymą sugeba penkis kartus mane paliesti.   Kol kas kiekvieną įsiveržimą į mano šiaurietišką zoną fiksuoju, mes taip nepratę - kontaktas skirtas tik artimiausiems. Tačiau kai išeinant mums rėkia "Adjos, amigos!", mes jau irgi išsišiepę mojuojame rankomis it atsisveikintume su kokiais prieteliais.

Tenerifė. Intro

Dar pamenu save stebintis, kaip žmonės gali važiuoti į "gulimąsias" keliones (kitaip dar jas vadina poilsinėmis), niekaip netilpo į galvą, kam trenktis tūkstančius kilometrų, kad pagulėtum prie baseino.  Bet štai, trys metai bemiegių ar pusiaumiegių naktų, ir prašom - nedvejodami renkamės atostogas su tikslu pasigulinėti. Ypač nedvejoja sutuoktinis :) Galiausiai sutariam - reikia tokių atostogų, kai truputį patinginiauji, ir tada eini dar truputį pailsėti. Nebus jokių bažnyčių, pilių ir kitokių "must see" objektų. Atostogos turėjo sutilpti į lygiai savaitę, taigi tolimieji kraštai atkrito, ir vualia, kas liko dėl Miko - saulėtoji Tenerifė.

Keliavome paskutinę lapkričio savaitę. Patyrimai buvo rašyti tuo metu, bet skelbiu atbuline data - mat Tenerifėje internetas brangus it koks perlas. Tipinė kaina 10 min - 5 Eurai. Skridome su persėdimais - į priekį per Briuselį, atgal per Londoną. Galimybė skristi tiesiogiai Vilnius-Tenerifė kainavo lygiai dvigubai brangiau. Pasirinkome Barcelo tinklo viešbutį - galiu rekomenduoti: švaru, tvarkinga, puikus aptarnavimas. Visa kita palikome savieigai, nusprendėme, kad tai per paprasta kelionė, kad reikėtų intensyvesnio planavimo.

Spalvos kalba apie mus

- Mama, kodėl tau patinka balta spalva?

Koks gilus klausimas. Privertė sutrikti. Supratau, kad dukrai džiaugsmingai pirkta ir vėl balta palaidinė džiugina tik mane. Rašinėliai žurnaluose ale "mėgstamiausios spalvos - žmogaus charakterio veidrodis" manęs niekada neįtikindavo. Tačiau šįvakar sėdžiu interneto platybėse ir ieškau detalių spalvų reikšmių, bandau jas užsinerti ant savęs ir pasitikrinti. 

Įdomesni tyrimai: mėlynai išdažytuose kambariuose žmonės dirba greičiau ir geriau; nestabilios psichikos žmonės dažnai renkasi juodos ir geltonos derinį; rožinė spalva ramina - jos atspalvis naudojamas kalėjimuose, idant kaliniai būtų ramesni; žmonės su aukštu IQ dievina geltoną; Rytuose balta spalva yra gedulo ir netekties spalva; vilkint raudonus drabužius dingsta nerimas ir baimė; juodos spalvos gerbėjai neturi tikslios nuomonės, bet provokuoja visus ir kiekvieną; o žalia spartina skaitymo greitį ir teksto suvokimą.

Ieškau modelio

Gal nori atrakcijos, pramogiuko ar šiaip atsinaujinti facebook'o profilį - ieškau žmogaus rudeniškai fotosesijai, nebijančio žemės, šalčio ir drėgmės ?!

Rudens sonetai

Savo sielą, alkaną kaip žvėrį,
Maitinu geriausiais žemės vaisiais:
Mokslu ir menu; tegu ji gėris
Spalvomis ir tonais įkvėptaisiais.

( V. Mačernis/Rudens sonetai)

Turiu prisipažinti, kad esu iškasena, galite vadinti ir seniena - skaitau knygas; rudenį dažniausiai kelias iš karto ir sudoroju net pačias šlykščiausias iki galo. Skaitymas padeda sukurti tvarką mano pasaulyje. Tačiau tyrimai rašo, kad šiuolaikinis žmogus nepabaigia kas trečios pradėtos knygos; o straipsnį iki galo perskaito tik tuo atveju, jeigu "užsikabina" per pirmąsias 30 sekundžių. Vadinu tai kultūros industralizacija. 

H is for Home.

Liudvikas ir Herkus

Kiek kainuoja mamos?

- "Arrrrr...arrrrrrr - aš liūtas" - urzgia Gabija, suleisdama smailiuosius dantukus į mano šlaunį.
- "Suvalgysi ir nebeturėsi" - nevykusiai gąsdinu.
- "Tada mes nusipirksim kitą mamą!" - pasigirsta džiugus pranešimas (vaizduotė mano laki, bet galiu lažintis, kad būta džiugesio tame balselyje :)).

Uždavinys rimtas.  Išmokyk šiuolaikinį vaiką, kad gudrus, jog gyvenimas nėra "about getting and buying".

Vadinkite ją Kate

"Mane vadina Kate" - atsako man Urtė, nors ir neklausiu. Turbūt klausiamai atrodė mano atvipęs žandikaulis ir išsprogusios akys, mat šios merginos akrobatiniai sugebėjimai žaidimų aikštelėje nenusileidžia cirko artistams.

Adas ir Urtė

- Ar jūs turite vaikų, - klausia manęs Adas.
- Turiu. Du.
- Berniuką ir mergaitę? - pratęsia Urtė.
- Dvi mergaites.
- O kur dabar tie vaikai? - neatlyžta Adas.
- Pas močiutę.
- O koks močiutės vardas?
- Rūta.
- O ji sena ar jauna?
- Maždaug kaip tavo močiutė. Taviškė sena ar jauna? - gudrauju.
- Jauna, - pagalvojęs atsako.

Grįždama namo galvoju, kad šitiek jis išsiaiškino per vieną nepilną minutę; kas būtų, jeigu mama jam nebūtų pasakiusi stop, ir interviu truktų valandą...
Čia apie tai, kad klausti irgi reikia mokėti - tiksliai, aiškiai, apie tai kas iš tikro domina, ir nesibaiminant, kas, ką, kur, kada pagalvos.

Nenuoramos

Uždaviau Ievai "žiauriai" sunkų klausimą - "Apibūdink trimis žodžiais savo šeimą."

Nustebau, kad atsakė taip greitai; tarsi kaip tik to klausimo šiandien ir laukė arba visada žinojo į jį atsakymą.

Linksmi. Keliautojai. Neramūs.

Antrą kartą nustebau, kai vėliau pabandžiau atsakyti sau į šį klausimą pati - prireikė ne vienos minutės ir dar ne itin vykusiams būdvardžiams sugalvoti.

Na, o trečias nustebino vyras - jo apibūdinimai kardinaliai skyrėsi nuo maniškių.

Tikėk!

Stebuklai ištinka tik tuos, kurie jais tiki. Nenuleisk rankų - vieną dieną tu tikrai surasi paparčio žiedą!

Nuotaika paklūsta protui

Nuotaika paklūsta protui.

Praeitą mėnesį gretimo buto kaimynas griovė savo namuose sieną - kasdien norėjau jį nužudyti! 

Šiandien kaimynas iš dešinės gręžia, iš kairės irgi, iš viršaus kala, o apatinis, regis, pjauna. Tačiau nė menkiausias susierzinimo grūdas negadina man puikios nuotaikos. 

Žemė staiga tapo minkšta. Tik ateinantys nepatikliai perklausia, ar tikrai nėra kieta miegoti ant lygios žemės apklotą pasitiesus, ir kaip nenugulim tų kauliukų.

Šviežiai iškraustyta dėžė atstoja stalą - aš džiūgauju, kad puikiai ugdome vaikų kūrybiškumą.

O kad neturime baldų yra nuostabu - nevaržomai gali šokti ir ropoti vaikai.

Vis tik viskas yra mūsų galvose. Laimė tame tarpe.

Rokas, Živilė ir Meilė

Nors Vikipedijoje surasite, iš tikrųjų meilė negali turėti apibrėžimo - tiksliau, jis pas kiekvieną kitoks. Vienok, tai jausmas, prieš kurį visi nulenkiame galvas.

"Kas tai yra meilė?" - skambinu Rokui.
"Oijoijoij..." - giliai atsidūsta Rokas.
 Pauzė.
"Tai jėga, kuri priverčia mus norėti gyventi."

Tą patį klausimą užduodu Živilei:
"Sakykim, kad tai skraidantys drugeliai" - atsako ji.

Nupiešk man laimę

Didelės buvo mano akys, kai vaikas paprašė "nupiešk man laimę".
Ką nupieštum tu?

P.S. Nepamirškite surasti penkialapį - atneša laimę :)

Klausytis > Kalbėti

Klausytis > Kalbėti.

Du metus mokomės kalbėti, klausytis - visą likusį gyvenimą.

Portretai. Danutė.

Rožė.

Populiari.
Ir senam, ir jaunam.
Spalvota.
Kvepianti.

Tokia kaip Danutė.

G is for Grass

Smagurės žirafos

Štai ji! 

Šventa mano pertraukėlė. 

Užsikaičiu kavos ir godžiai nuryju seilę, pagalvojusi apie pyrago, aplieto šokoladu, gabalėlį. 

Pagaliau ramiai atsisėdu.

Kas gi čia?!

Mažų dantukų žymės - visų pyrago gabalėlių viršus nukramsnotas!

"Gabija, kas čia dabar?!" - suspiegiu.

"Žirafos." - ramiai, it šiek tiek nustebusi, kad galiu nežinoti, atsako Gabija. Nekrusteli nė mažiausias melo raumenėlis, ir nepakeldama akių toliau volioja plastilino makaronus.

Esu tikra, kad tąsyk net melo detektorius būtų parodęs, jog pas mus tikrai apsigyveno smagurės žirafos.

Čia apie tai - kaip žiūri, taip ir matai; kaip tiki, taip ir yra.

Atostogos

Norėčiau pamatyti tą žmogų, kuris vaiko priežiūros laiką pavadino atostogomis. Buvimas su vaiku toli gražu neprimena atostogų, hamake nepagulėsi.
O, bet, tačiau šiandien vieno vaiko auginimas tikrai atrodo kaip atostogos! Tik šis supratimas ateina gimus antrajam.

Žmogutis - Margutis

Vaikystėje kiaušinius margindovame svogūnų lukštais, ant kiekvieno jų užpilant spalvotų dažų miltelių. Didis smalsumas, netikėtumas ir jaudulys apimdavo belaukiant rezultato, toks ilgas atrodydavo laukimas, kol išvyniosime.
Vaikelio laukimas kažkuo primena to kiaušinio laukimą - spėliojame, koks išeis; mamos ar tėčio genais labiau pasipuoš; ar bus pats gražiausias, o gal kiečiausias. Ir kuo mažiau laiko lieka laukti, tuo ilgesnis tas laukimas atrodo.

Portretai. Viktorija.

..nebijok, ir per audrą aš su tavim,
 per audrą mano akis tu prisimink,
mano akys - tai mano sielos veidas,
būk rami mano sielos saloj.. (A. Orlova)

Kaip sako dramblys?

Tarsi vėl lankyčiau mokyklą, tik mokytojas - vaikas. Atsakinėju į jo klausimus, renku medžiagą, skaitau literatūrą, ruošiu namų darbus. Nors pažymių jis nerašo, stengiuosi uoliai, tarsi siekčiau apvalaus dešimtuko.
Ir jausmas, lyg augant vaikui pereičiau į aukštesnę klasę, nes uždaviniai sunkėja - "O kaip sako dramblys?" (1 klasė), "Kaip antys plaukia?" (2 klasė), "Žmonės panašūs į savo gyvūnus?!"(3 klasė)... Su jauduliu laukiu baigiamųjų egzaminų.

Meilė ar Asilas?

"Eime, mano meile" - sakau Gabijai, kai ši eilinį kartą pridžiūna prie apdžiūvusio krūmo sudžiūvusių uogų pažiūrėti. "Aš - ne meilė, aš asilas!"- gaunu užtikrintą, be kompromisų atsakymą.
Čia apie tai, kad nesvarbu, kaip tu vadiniesi, svarbu, kaip jautiesi tuo būdamas.

F is for Family

Gajus

Vadovėliai rašo, kad 2 savaičių kūdikis turėtų ilgai ir nuobodžiai miegoti. Bet mažasis Gajus nusprendė, kad pageidavimų koncerto nebus ir miegoti net neketino. Na ir gerai. Vaikai neprivalo pildyti tėvų lūkesčių. Ačiū mažutėliui Gajui, kad priminė, jog vaikai neturi būti tokiais, kokius mes juos norėtume matyti; elgtis taip, kaip mes pageidaujame; siekti to, ko mes kažkada nesugebėjome. Tebūna savimi, tai irgi nėra lengva.

Laimė laimė

Galva neplauta, per trupinius grindų nesimato, kava atšalusi - mat vyras trečia savaitė kaip išsikomandiravęs. Draugei pasakoju dienos nuotykius - kaip tris kartus keičiau patalynę. Pirmą kartą, nes tiesiog atėjo laikas keisti; antrą kartą, nes mažajai "pramušė ant gerumo", ir gerumas prasiskverbė net iki čiužinio; trečią kartą, nes didžioji išliejo ant lovos sulčių stiklinę. Ar gali būti nuobodžiau, bepasakodama dar pagalvoju. O draugė susimąsčiusi žiūri į vieną tašką ir sako: "Žinai, nesu tikra, ar tai laimė, ar nelaimė tie vaikai". Nebesakiau, kad tąnakt migau tik dvi valandas. "Laimė laimė" -  nedvejodama atsakiau. Nors kartais taip norisi tą laimę priduoti į gyvybės langelį.

E is for Eyes

Dvigubai

Nuo tada, kai gimė Jorė, pas mus visko dvigubai daugiau - dvigubai šypsenų ir dvigubai rūpesčių, dvigubai meilės ir dvigubai atšalusios kavos, dvigubai krykštavimo ir dvigubas nugaros skausmas, dvigubai apsikabinimų ir dvigubai nemiegotų valandų. Dvigubai...

Kaip gerai...

"Pakarpyk, kol suplausiu indus"- pasiūliau Gabijai. Bebaigiant skalbti paskutinį puodą, pasigirdo spindintis balselis - "Mamyte, pažiūrėk, kaip gražiai sukarpiau pėdkelnes!" Atbėgau greitai. Iš tikro gražiai - daugybė miniatiūrinių skylučių nutolusios viena nuo kitos vienodu atstumu.
Kaip gerai, kad tai ne kelis šimtus kainavusi satininė patalynė.